Toks klausimas kyla jau ilgą laiką stebint Vyriausybės veiksmus. Kokiu keliu eisime, žuvų išteklių eikvojimo ar saugojimo, – paaiškės netrukus. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje šią savaitę vyko klausymai dėl Žuvininkystės įstatymo, kuriuo būtų siūloma Kuršių mariose uždrausti verslinę žvejybą. Aplinkos apsaugos komitete dar kartą išgirdome verslininkų, žvejų mėgėjų, gamtininkų, Aplinkos ministerijos atstovų balsą.
Jau senokai aišku, kad Vyriausybė nepritaria siūlymui visiškai uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose. Aplinkos ministerija, užbėgdama Seimo narių iniciatyvai drausti verslinę žvejybą Kuršių mariose už akių, ėmėsi griežtinti verslinės žvejybos taisykles, tačiau tai neturės didelių teigiamų pokyčių.
Vietoje beveik 1000 naudojamų įrankių, verslininkams siūloma palikti naudoti 400 įrankių (po 15 įrankių vietoje 50), uždrausti ungurių žvejybą, panaikinti įrankių perleidimo teisę. Taip pat ruošiama elektroninė žvejybos žurnalo versija (tik dabar!), laukiama iš Europos Sąjungos institucijų išvados dėl kompensacijų žvejams, pasitraukusiems iš verslinės žvejybos.
Žinant tai, kad modernios išmaniosios gaudyklės leidžia pagauti keliasdešimt kartų daugiau žuvų nei įprastiniai tinklai, įrankių apribojimas ir ėjimas lengviausiu keliu tikrai nepadės išspręsti pereikvotų Kuršių marių problemos.
Žuvų produktyvumas Kuršių mariose dramatiškai mažėja
Iškalbinga informacija pasidalino Lietuvos jūrų muziejaus jūrų gamtos ir akvariumo skyriaus vyriausias biologas Remigijus Dailidė. Jis teigia, kad Kuršių marių produktyvumas yra dramatiškai kritęs. Jei iki 1937 metų žvejai sugaudavo nuo 4 iki 7 tūkstančių tonų žuvies per metus, tai dabar Rusijoje ir Lietuvoje jos sugaunama apie 3 tūkstančius tonų. Rusija, 2020 metais turėdama 1810 tonų kvotą, sugavo 1660 tonų žuvies ir savo kvotos pilnai neišnaudojo.
Tai puikiai paneigia vyraujantį mitą, kad, neva, mums uždraudus verslinę žvejybą Kuršių mariose, ištekliai neatsikurs, nes juos išgaudys rusų žvejai verslininkai.
Žuvų produktyvumas sparčiai menksta dėl to, kad ilgus metus Kuršių mariose žuvys buvo gaudomos ištisus metus, neleidžiama joms išneršti.
Kuršių mariose beveik neliko syko, nes jo nerštas vyksta rudenį, kai į Kuršių marias sumerkiami tinklai. Jei prieš šimtmetį šiose vietose per metus būdavo sugaunama 100 tonų sykų, šiandien pagaunama apie 230 kilogramai.
Meškos paslauga – kontrolės trūkumas
Dar viena tamsioji zona – žvejybos žurnalai ir žvejų verslininkų kontrolė. Ilgus metus sugauto laimikio apskaitos kontrolė buvo vykdoma atsainiai, todėl šiandien sunku pasakyti, kiek išties yra sugaunama žuvies, ar žvejai verslininkai nepiktnaudžiauja. Žvejai mėgėjai ne kartą yra užfiksavę neleistiną pasiimti laimikį tinklais traukiančius verslininkus.
Net ir žuvies iškrovimo vietų šiandien yra daugiau, nei veikiančių verslų. Tai tikrai apsunkina žvejų verslininkų kontrolę. Realios kontrolės nebuvimas atveria galimybes piktnaudžiavimui.
Net ir sumažinę Kuršių mariose leistinų įrankių skaičių be kontrolės neišvengsime savivalės.
Kuršių marių žuvis ir taip nepasiekia pietų stalo
Amžinas verslininkų argumentas kovoje už verslinės žvejybos Kuršių mariose išsaugojimą yra tas, kad nelikus žvejų verslininkų, ant pietų stalo neliks ir šviežios žuvies.
Kuršių mariose pagauta žuvis dažniausiai išparduodama Klaipėdos, Šilutės, Kuršių nerijos turgavietėse. Vidaus vandenyse (Kuršių marios ir ežerai) sugaunamas mažiau nei 1 procentas visoje Lietuvoje suvartojamų žuvų kiekio. Į pajūrio rūkyklas žuvis dažniausiai atkeliauja iš Lenkijos akvakultūros ūkių, todėl neturėkite iliuzijų, kad visose rūkyklose yra parduodama šviežia, ką tik Kuršių mariose sugauta žuvis. Dažniausiai rūkyklose galima įsigyti šamą, plačiakaktį, jūrines žuvis, kurios nėra gaudomos Kuršių mariose.
Net ir iš jūroje pagautos žuvies 50 proc. eksportuojama į Latviją arba į Estiją, todėl verslinė žvejyba nesukuria pridėtinės vertės Lietuvoje.
„Verslai“, kurie moka kelis šimtus eurų
Kuršių mariose versline žūkle, 2019 metų duomenimis, užsiėmė 47 įmonės, kuriose dirbo 140 žmonių. Visos įmonės bendrai sumokėjo 238 tūkstančius eurų mokesčių. Vidutinė alga į rankas buvo mažiau nei 300 eurų, t.y. – žemiau skurdo ribos.
Aplinkos apsaugos komitete kalbėjusi žvejų verslininkų atstovė taip pat pripažino, kad mažai kam už tinklų užmetimą ir ištraukimą mokamas minimalus atlyginimas. Dažniausiai – tik jo dalis. Daugeliui verslų ir čia dirbančių žmonių tai yra tik antraeilis ar trečiaeilis darbas.
Kompensacijos išspręs netektis ir galbūt paskatins įmones investuoti į akvakultūros verslus, kurie sukurtų daugiau pridėtinės vertės, nei gamtos išteklių eikvojimas.
Pakaktų metų, kad pajustume teigiamus pokyčius
Žvejai verslininkai per kelis dešimtmečius pakankamai prisisėmė ir išsėmė Kuršių marias, sutrikdė žuvų populiaciją vidaus vandenyse, neleisdami joms išneršti.
Ichtiologai teigia, kad atlaisvinus Kuršių marias nuo tinklų, jau per pirmus metus migruojančių žuvų kiekis mūsų upėse galėtų išaugti iki dviejų kartų. Jau nekalbant apie žuvų būklės atsistatymą pačiose Kuršių mariose.
Kiek dar Kuršių mariose semsime žuvų išteklius, nieko neatiduodami atgal? Kol pamatysime, kad jau per vėlu?
Norisi ne tik valdantiesiems, bet ir tai pačiai Aplinkos ministerijai, ginančiai žvejus verslininkus, priminti, kad mūsų, dirbančių su aplinkosauginiais klausimais, darbas – ne semti, o saugoti gamtą ir jos išteklius.
Apmaudu, kad valdančiųjų pažadai uždrausti Kuršių mariose verslinę žvejybą, su kuriais jie ėjo į rinkimus, tolsta tarsi miražas.
