Seime dedami žingsniai siekiant uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose kursto aistras. Neringiškiai neabejoja, kad toks sprendimas ne tik be darbo paliks daugybę žvejų, kurie šį amatą perduodavo iš kartos į kartą, bet ir suduos skaudų smūgį paties krašto identitetui. Draudimo šalininkai akcentuoja esą sumenkusius žuvų išteklius, per menkus sumokamus verslininkų mokesčius ir siūlo žvejams pereiti į turizmo sektorių – organizuoti pramoginę žvejybą ir taip esą puoselėti žvejybos tradicijas.
Draudimas patuštins valstybės kišenę
Neseniai Seimo narė Aistė Gedvilienė registravo įstatymo projektą, kurį priėmus verslinės žvejybos draudimas palaipsniui turėtų įsigalioti vidaus vandenyse ir Kuršių mariose.
„Mes jau prieš rinkimus labai aiškiai ir garsiai įvardijome savo pažadą – drausti verslinę žvejybą vidaus vandenyse. Taigi šiandien turime dieną, kada užregistruotas įstatymo projektas. Šią savaitę mes jį ir pateiksime. Stengiamės atliepti savo įsipareigojimus. Mūsų tikslas yra labiau orientuotis į mėgėjišką žvejybą ir Europos Sąjunga eina ta kryptimi“, – aiškino A. Gedvilienė.
Anot politikės, Europos Sąjungoje mėgėjiška žūklė sukuria 85 tūkst. darbo vietų ir uždirbama apie 8,5 mlrd. eurų.
„Lietuva, manau, turėtų irgi eiti ta kryptimi. Draudimas Kuršių mariose vis dėlto lemtų turtingesnius mūsų vidaus vandenis, tai yra upes ir ežerus. Tikiu, kad laikui bėgant visi įvertintų šito draudimo naudą“, – vylėsi Seimo narė.
Tiesa, kai kurie žvejai naudojosi Europos Sąjungos parama ir, kaip žinoma, dėl to turi tam tikrų įsipareigojimų, taigi kyla klausimų, kaip tektų spręsti situacijas, kai uždraudus verslinę žvejybą Kuršių mariose žvejai negalėtų įgyvendinti jau prieš kurį laiką duotų įsipareigojimų.
„Todėl mes nenumatome tokio staigaus išėjimo iš verslo. Būtent dėl to numatytas 2024 metų pabaigos terminas. Tai reiškia, kad numatoma išeiti iš verslo nuosekliai – pirma pasitrauktų toks verslas, kuris neturi jokių finansinių įsipareigojimų, vėliau jau trauktųsi tas verslas, kuris turi įsipareigojimų, bet atsiskaitė už juos, už dalį įsipareigojimų valstybė galėtų prisiimti atsakomybę ir tuos įsipareigojimus grąžinti“, – planus dėstė A. Gedvilienė.
Verslinės žūklės draudimo šalininkai akcentuoja, jog šioje srityje esą esama nemaža dalis nelegalios veiklos, be to, ypač nerimą kelia smarkiai sumenkusi plėšriųjų žuvų populiacija.
„Plėšriųjų žuvų yra ypač mažai. Baltųjų žuvų yra pakankamai daug, bet plėšriųjų žuvų situacija yra tiesiog tragiška“, – tikino Lietuvos spiningavimo čempionas Evaldas Bubulis.
Pašnekovas suabejojo ir mokslininkų atliekamais tyrimais, mat nemažą dalį domenų mokslininkai esą ima iš mariose žvejojančių verslininkų, tad E. Bubulis kelia klausimą dėl išvadų patikimumo ir nešališkumo.
„Viena vertus, jie elgiasi gražiai, puoselėja senas tradicijas, kita vertus, žvejus mėgėjus varo į kampą. Labai nemalonu. Dėl jų kaltės smarkiai sumažėję ištekliai, draudimai įvedami visiems. Baudos yra didelės. Jeigu paimčiau nelegalų starkį – mokėčiau beveik 500 eurų baudą, o jeigu verslininkas pasiėmė nors ir 20 cm starkiuką, jam tai priegauda. Jie labai naudojasi tomis priegaudomis su lašišomis“, – dėstė pašnekovas.
Žvejams teks pereiti į turizmo sektorių?
Paguodžiančių žinių verslininkams neturi ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
„Reikia pasakyti, kad anksčiau ar vėliau ateis pabaiga tokiai kaip verslinė žvejybai, nes iš to pasiturimo gyvenimo nesusikursi, nepaisant to, kad tai visos Neringos gyvenvietės, Šilutės krašto, Klaipėdos krašto giliai identitete, šeimų šeimos žvejojo“, – apibendrino ministras.
S. Gentvilo teigimu, verslinė žvejyba yra vis mažiau perspektyvi, tad reikia sukurti išėjimo iš šio verslo galimybes ir rasti alternatyvų – pramoginę žvejybą, orientuotą į turistus. Būtent iš tokios veiklos didžiuosius pinigus esą galėtų uždirbti neringiškiai, šilutiškiai ir klaipėdiečiai, kurie šiuo metu verčiasi žvejyba.
„Man šioje diskusijoje nepatinka vienas dalykas – tai, kad žmonės kaltina vienas kitą ir aštriais balsais šneka. Niekas nedaro nieko bloga. Nei žvejai mėgėjai ką blogo daro, nei žvejai verslininkai. Žvejai verslininkai ne sau tą žuvį gaudo – toms pačioms rūkykloms, tiems patiems restoranams“, – apibendrino S. Gentvilas.
Tiesa, ministras pripažino, kad Kuršių mariose žuvų ištekliai yra stabilūs, tačiau Baltijos jūroje problemų esama.
„Kaip valstybei reikia pasistengti nutiesti tiltą į naują profesiją šitiems žmonėms, padėti jiems nusipirkti pramoginės žvejybos laivų, daryti kultūrinius ar turistinius dalykus, kurie būtų orientuoti į Kuršių marias“, – laukiančią užduotį įvardijo S. Gentvilas.
Ministro teigimu, jau šį pavasarį bus apsispręsta dėl draudžiamos žvejybos plotų, Europos Sąjungos pinigų, kompensacijų, verslininkų perkvalifikavimo.
Sprendimas smogs Neringai
Neringiškiai dėl tokių planų neslepia nuostabos bei pykčio ir neabejoja: tai ne tik sužlugdys senąją šio krašto dvasią palaikančius žvejus, bet ir skaudžiai smogs viešojo maitinimo sektoriui bei turizmui.
Visi Neringos gyventojai, jausdami, jog iš rankų slysta vienas svarbiausių šio krašto amatų, buriasi ir vienijasi.
„Ne tik aš neįsivaizduoju Juodkrantės be žvejų, niekas neįsivaizduoja. Šį rudenį Neringos miestui bus 60 metų. Tai turbūt pirmą kartą istorijoje toks įvykis, kai apskritai visa Neringos bendruomenė, pradedant gyventojais, baigiant visomis galimomis institucijomis – savivaldybė, parkas, istorikai, gamtos saugotojai, – sutaria, kad žvejyba Kuršių nerijoje yra būtina. Tokio atvejo daugiau nėra buvę, nes kiekvieną kartą kiekvienas kaimelis atskirai kovoja dėl savo interesų“, – akcentavo Juodkrantės bendruomenės pirmininkė Sandra Berletaitė.
Ji taip pat patikino, kad tvirtinimai, jog uždraudus verslinę žvejybą Kuršių mariose bent jau šis kraštas nepajustų neigiamų pasekmių, – netiesa.
„Visi pajusime. Ypač pajusime per turizmą. Visi einame, paveiksluojame laivelius, tinklus, valtis prie krantinės. Šito vaizdo nebebus“, – akcentavo S. Berletaitė.
Juodkrantiškių atstovės teigimu, tokį scenarijų net ir įsivaizduoti sunku ir tai Neringai būtų tiesiog didelis košmaras.
Įžvelgia turtingųjų interesų
Kalbint šio krašto atstovai akcentuoja, kad Neringos žvejai tik skambiai vadinami verslininkais, iš tiesų žvejyba čia yra labiau amatas ir gyvenimo būdas.
„Reikėtų pamatyti, kokio stambumo yra tie verslininkai. Kai yra šeima – vyras su žmona žvejoja, tėtis su sūnumi, du kaimynai. Pas mus yra tokio stambumo verslininkai, kurie uždirba tik sau pragyvenimui vidutinę algą“, – apibendrino S. Berletaitė.
Gyventojams kyla įtarimų, jog numatomas draudimas esą menkai susijęs su žuvų ištekliais mariose, žmonės įžvelgia turtingųjų užmojus savotiškai pasisavinti šį gamtos perlą.
„Didelis interesas yra tokių žmonių, kuriems per pastarąjį dešimtmetį gyvenimas pagerėjo gerokai labiau nei kitiems. Vyrams turbūt per ankšta darosi mariose su savo kateriais, prabangiomis jachtomis. Tikrai girdžiu tokių pasisakymų, kad negali praplaukti. Tai kur jūs plaukiate? Visi laivai praplaukia, o jūs nepraplaukiate?“ – klausė S. Berletaitė.
Visi einame, paveiksluojame laivelius, tinklus, valtis prie krantinės. Šito vaizdo nebebus.
Neringos meras D. Jasaitis: vertėtų stabtelėti ir pasitarti su mokslininkais
Su planuojamu draudimu susijusių ir klausimų keliančių aplinkybių įžvelgia ir tai su Seimo nariais neseniai aptarė Neringos meras Darius Jasaitis.
„Man teko kalbėtis su ne vienu Seimo nariu, kuris dėjo parašą ant šio įstatymo projekto. Klausiau: ar jūs būtumėte dėję šį parašą, jeigu būtumėte žinoję, jog ta organizacija, dėl kurios labai aktyvių veiksmų pradžioje atrodė, jog bendruomenės susivienijo savanoriškai ir visi su viena idėja, viskas lyg ir buvo gerai, kol neatsirado „Gazprom“ finansuojami gamtosauginiai fondai, užslėpti per Vokietiją ir visur kitur? Man visi, kuriuos teko sutikti Seime, vieningai pasakė „ne“, – teigė D. Jasaitis.
Mero nuomone, kol kas dėl planų drausti verslinę žvejybą Kuršių mariose vertėtų stabtelėti ir pasitarti su mokslininkais.
„Noriu priminti, kad jeigu nelieka žvejų Kuršių mariose, tai būsime pasmerkti Rusijos mokslininkais vadovautis, nes tik dabartinių žvejų dėka mokslas išplaukia į marias, mūsų žvejai eksperimentiniais tinklais žvejoja ir žiūri, kas būtų geriausia gamtai“, – akcentavo Neringos meras.
D. Jasaičio žiniomis, mokslininkai stoja į žvejų pusę ir sako, jog žuvų mariose yra ir kai kurių rūšių populiacija didėja.
„Tad tikrai prašau palaukti, nes tai yra Neringos veidas, Neringos identitetas, dėl to mes priimti į UNESCO. Žvejai formavo Neringos kraštovaizdį ir be jų Lietuva neįmanoma. Prašau diskusijos ir ne svarstymo metu, kad viena pusė būtų stipresnė, o kita turėtų nusileisti, o atidėti įstatymo projektą tobulinti“, – aiškino pašnekovas.
Vis dėlto įstatymo projektą teikusi Seimo narė A. Gedvilienė merą patikino, jog registruoto projekto neatsiims, tačiau esą yra pasirengusi diskusijoms jau priėmus projekto pateikimą.
„Manau, tada būtų nelygios jėgos, nes kai yra pateikimas – žvejams ir mažiesiems būtų laužiamos rankos: jeigu nenusileisite – bus taip. Manyčiau, sąžininga būtų stovėti mažesniųjų pusėje. Mes kalbame apie kelias dešimtis žmonių, kurių verslą norima įstatymu uždrausti“, – sakė D. Jasaitis ir neslėpė, jog viliasi, kad ketvirtadienį Seime balsavimas bus palankus neringiškiams ir įstatymo projekto pateikimui nebus pritarta.
Tad tikrai prašau palaukti, nes tai yra Neringos veidas, Neringos identitetas, dėl to mes priimti į UNESCO.
Draudimas – pavojus pagrindinei Kuršių nerijos vertybei
Kuršių neriją turistams aprodantis L. Rėzos kultūros centro kultūrinių renginių vadybininkas ir gidas Arūnas Balna akcentavo, jog ši vietovė yra kurta žvejų. Tai yra šio krašto ypatybė ir viena iš pagrindinių vertybių.
„Traukiant į UNESCO vienas pagrindinių dalykų ir buvo tai, kad čia yra išlikę senieji amatai, kad čia yra išlikę žvejų kaimeliai. Jeigu pasižiūrėsime į gyvenviečių išvaizdą, mes pamatysime, kad čia yra buvę žvejų namai. Tai istoriškai susiję su žvejais“, – aiškino A. Balna.
Gido teigimu, kaskart Kuršių nerijoje keliaujant su turistų grupėmis, žmones labiausiai domina su žvejų gyvenimu susiję klausimai, galimybė įsigyti ir paragauti šviežių, vietoje paruoštų žuvų.
A. Balna pastebėjo, kad draudimo iniciatoriai siūlo žvejams, užuot traukus žuvis, plukdyti turistus, tačiau toks scenarijus, regis, vargiai įmanomas kaip dabartinės veiklos alternatyva.
„Turistų plukdymas galbūt čia būtų galimas du sezono mėnesius. Marios yra nepaprastai keičiančios savo ir išvaizdą, ir bangavimą, ir vėjus, o apie saugumą aš jau nė nekalbu“, – tai, kad siūlymas vietiniams skamba labiau kaip fantazija, neslėpė A. Balna.
Turistų plukdymas galbūt čia būtų galimas du sezono mėnesius.
Gidas abejoja ir vienu svarbiausių šio įstatymo rengėjų argumentų – neva Kuršių mariose senka žuvų ištekliai. Pasigendama tyrimų, kurie pagrįstų arba paneigtų šį teiginį.
„Mariose buvo dingusi perpelė. Sunku pasakyti, ar dėl uosto įtakos, ar dėl taršos, einančios upėmis į marias, galbūt ir dėl nekontroliuojamos žvejybos po Lietuvos nepriklausomybės, kai įstatyminė bazė nebuvo sutvarkyta, tačiau dabar perpelės daugėja, karšių yra per daug, starkiai laikosi savo ribose. Tad, kalbant apie vienokį ar kitokį žuvų išgaudymą, visų pirma reikalingi tyrimai – kas, kiek, kokiais kiekiais“, – akcentavo A. Balna.
Be darbo liktų daug žmonių
Žvejys Karolis Tamulis Juodkrantėje žvejyba verčiasi jau penktą sezoną. Šio amato jaunas vyras išmoko iš savo senelio ir dėl jo gyvenimą Vilniuje iškeitė į, kaip pats sako, svajonių darbą Juodkrantėje.
„Visą gyvenimą vasaromis atvažiuodavau pas senelius. Močiutė dirbo tuomečiame žvejų kolūkyje, kuris dar buvo likęs nuo tų senųjų laikų. Tiesiog mačiau visą žvejų gyvenimą, krantinę, kuri yra čia, žvejų bendruomenes, tas šeimas, tas problemas, tą darbą ir užaugau toje bendruomenėje. Gyvenau Vilniuje, mačiau ir kitokį gyvenimą, bet iš tiktųjų širdis visą laiką buvo čia. Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad gavau progą dirbti svajonių darbą, bet tai ne darbas, tai gyvenimo būdas“, – pasakojo K. Tamulis.
Vis dėlto dabar K. Tamulio svajonių darbui, kartu pratęsiančiam šeimos tradicijas, iškilo reali grėsmė. Vyras neslėpė, kad nežino, ko tektų imtis, jeigu verslinė žvejyba Kuršių mariose iš tiesų bus uždrausta.
„Gal kai kuriems atrodo, kad čia viso labo 150 ar 200 žvejų neteks darbo. Jeigu mieste gyvena pusė milijono žmonių – gal ir nereikšminga, šitam kraštui ir socialiniu aspektu reikšminga, ir kultūriniu reikšminga. O kaip susiklostys gyvenimas – nežinau. Nematau savęs kitur šiuo metu. Norėtųsi likti čia gyventi ir užsiimti tuo, kuo dabar užsiimu“, – tikino K. Tamulis.
Jaunas vyras pripažino: jeigu būtų vaikęsis pinigų, tikrai nebūtų vykęs į Juodkrantę verstis žvejyba, o pasirinkęs kitą, galbūt pelningesnį darbą, tačiau ir iš dabartinės veiklos pavyksta pragyventi.
„Mūsų valtis kainuoja apie 3 tūkst., kai kurie už 3 tūkst. nusiperka spiningą. Tai labai skirtingi dalykai: kur laivas, o kur – meškerė. Galima palyginti, kokios yra socialinės grupės ir atskirtys ir kaip tam tikra interesų grupė spaudžia motyvuodama tik ekonominiu aspektu. Jeigu mes taip skaičiuojame, tai ir ši valstybė yra 30 metų ir yra gana nuostolinga, tai gal uždarome šitą valstybę, jeigu jau taip matuojame? Užverda kraujas, kai taip kalbama, o pyktis tikrai nesinori. Mūsų žvejų bendruomenė nėra linkusi kariauti, mes visada buvome atviri dialogui, bet visada žaidimo taisykles primeta kariaujantis“, – dėstė žvejys.
Jeigu mes taip skaičiuojame, tai ir ši valstybė yra 30 metų ir yra gana nuostolinga, tai gal uždarome šitą valstybę, jeigu jau taip matuojame?
Praėjusiais metais įmonė, kurioje dirba K. Tamulis, pagavo 8 tonas žuvų. Tiesa, pastebima, kad žvejyba besiverčiančios įmonės yra labai skirtingos, kai kurios gaudo konkrečias rūšis, kitos dirba tik tam tikru metu ir pan.
„Ir žuvų kaina skirtinga. Gal aš pagaunu daugiau ungurių negu kiti. Jie yra brangesni, tai aš gaunu gal tiek pat pajamų kiek įmonė, kuri pagauna 20–30 tonų karšių. Niekas to nelygino“, – sakė žvejys.
Tektų pirkti brangesnes žuvis
Jau 16 metų Juodkrantėje veikiančio šeimos žuvies restorano virtuvėje ruošiamos būtent Kauneckių šeimos žvejų bei dar kelių kitų Neringoje ir kitame marių krante dirbančių verslininkų žuvys.
„Žuvies ciklas nesibaigia ties žvejų pagaunama žuvimi, ji turi savo kelią“, – akcentavo Jovita Kauneckytė-Šeškauskienė.
Verslininkė akcentavo, kad nors žvejams vis priekaištaujama, jog jie esą sumoka per menkus mokesčius, raginama nepamiršti, kad mokesčius moka ir restoranai, kurie superka žvejų laimikį.
„Kelias, iki kur ji nueina, yra žymiai ilgesnis ir ji čia pat lieka – mūsų pačių lankytojams, mūsų svečiams“, – aiškino J. Kauneckytė-Šeškauskienė.
Verslininkė neslėpė, kad kurorte įsikūrusių kavinių ir restoranų lankytojai net ir įsigaliojus žvejybos draudimams reikalaus šiame krašte ruoštų žuvų, tad poreikį teks patenkinti.
„Negalėsime jo patenkinti iš savo vietinių žvejų – ieškosime galimybių. Visada yra tiekėjų, atvežančių šaldytos žuvies iš visos Europos ir ne tik. Be abejo, atsibus Kaliningradas ir žvejai tikrai suras būdų, kaip mums tą žuvį, kurią mes čia pat įžuvinsime, parduoti. Nebus, kad žuvies neliks, tik jos kelias bus ne iš mūsų pačių, bus dar didesnė grandinė ir, be abejo, žuvis išbrangs“, – prognozavo J. Kauneckytė-Šeškauskienė.
