Nemaža dalis Lietuvos žvejų žiemos sezoną asocijuoja su poledine žvejyba. Socialiniai tinklai nusėti ešerių, lydekų, karšių ir kitos žuvies nuotraukomis prie ekečių. Tačiau ne kiekvienais metais vandens telkiniai pasidengia patikimu ledo sluoksniu, arba ledas laikosi ganėtinai trumpai. Taip pat nemaža dalis upių ar bent jų atkarpos neužšąla visą žiemą, o tai suteikia galimybę žvejybos atvirame vandenyje entuziastams žvejoti visus metus.
Nors dauguma žuvų žiemą šaltame vandenyje yra gerokai vangesnės nei paprastai, o dalis jų gali ir visiškai nesimaitinti, tačiau net ir viduržiemį yra nemažas pasirinkimas norintiems pameškerioti savo mėgiamu būdu.
Lašišų ir šlakių žvejyba
Gruodžio 25 dieną, pasibaigus lašišų ir šlakių nerštui, pasibaigia ir šios žuvies žvejybos draudimas. Prie upių susirenka minios šios žuvies entuziastų su viltimi pagauti karališką žuvį. Šlakiai ir lašišos randami ne visose Lietuvos upėse, žiemą daugiausia jų pagaunama Žemaitijos regione, kur upėse jos paplitusios gan plačiai. Taip pat gaudomos Neryje, Aukštaitijos Šventojoje, Dubysoje, Žeimenoje bei dalyje šių upių intakų.
Kitaip nei rudenį, kai gaudomos į upes iš jūros neršti atplaukiančios lašišos ir šlakiai, žiemą jie gaudomi kelionėje atgal į Baltijos jūrą. Žuvys pagaunamos nuo pat draudimo pabaigos iki pat pavasario vidurio. Gaudomos ganėtinai galingais žūklės įrankiais, kadangi gali tekti susigrumti net su 1 metro ilgį viršijančia žuvimi.
Masalų pasirinkimas šiai žuviai ganėtinai įvairus, spiningais lašišos ir šlakiai gaudomi vobleriais, blizgėmis, sukrėmis, kartais net gumomis. Muselininkai taip pat gaudo šią žuvį, jų rišamos įvairiausios muselės, kurias riboja tik fantazija, tačiau dažniausiai jos vis tiek bus kažkokia žuvelės ar kito vandens gyvio imitacija.
Kol vanduo šaltas, žuvys dažniausiai laikosi ramesnėse vietose, tačiau nenutola nuo srovės, neretai slepiasi prie upės dugne esančių struktūrų, tokių kaip įvirtusių medžių šakos, didesni akmenys ar kitos dugno anomalijos.
Upėtakių žvejyba
Upėtakiai neršia panašiu metu kaip ir lašišos bei šlakiai, todėl žiemos pradžioje taip pat galioja jų žvejybos draudimas, kuris baigiasi tik po naujų metų, sausio 1 dieną.
Upėtakiai Lietuvoje paplitę plačiau nei šlakiai ir lašišos, nors pastariesiems ir yra giminingi. Upėtakiai taip pat visada lieka upėse, niekada neišplaukia į jūrą, dėl šios migracijos nebuvo sutinkami ir ten, kur lašišos atplaukti negali, pavyzdžiui, Dzūkijoje, kur kelią karališkoms žuvims užkerta Kauno marios. Upėtakiai gyvena šaltose, srauniuose upėse.
Upėtakiai taip pat gaudomi spiningais ir muselinėmis meškerėmis. Nors jų mitybos racionas ir ganėtinai platus, tačiau upėtakių žvejyba gyvulinės kilmės masalais griežtai draudžiama, tad plūdinė ar dugninė žvejyba ant slieko yra nelegali. Žiemą dažniausiai ieško didesnio kąsnelio, tad gaudomi mažų žuvelių imitacijomis.
Tiesa, nėra neįprasta pagauti upėtakį žiemą ir ant muselės, imituojančios nedidelį vandens vabzdį. Masalai mažesni, nei gaudant lašišas ir šlakius, meškerės taip pat gerokai lengvesnės, kadangi ir žuvys gerokai mažesnės. Randamos taip pat prie įvairiausių kliuvinių, šakų, akmenų. Žiemą maitinasi arčiau dugno, tik vandeniui pradėjus šilti maitinasi viduriniame vandens sluoksnyje, kartais ir paviršiuje.
Lydekos ir ešeriai
Kitaip nei anksčiau minėtas žuvis, ešerius galima gaudyti visą žiemą, lydekas – iki vasario 1 d. Taip pat šios žuvys paplitusios ne tik upėse, bet ir ežeruose, tvenkiniuose ar kituose stovinčio vandens telkiniuose. Tai reiškia, kad itin šiltomis žiemomis, kai visiškai nėra ledo, jas galima gaudyti kone bet kur. Dažniausiai tikslingai taikomasi į ešerius, tačiau jų žvejyboje neretai papuola ir lydekos.
Dažniausiai dryžuotieji ir margašonės gaudomi gumomis, imituojančiomis tiek žuveles, tiek kitus vandens gyvius. Gumos dažniausiai naudojamos gaudant „jig rig“ ir „dropshot“ sistemomis, jos leidžia greitai nuskandinti masalą iki dugno, kur dažniausiai ir maitinasi žuvys. Naudojantis sunkiu svareliu masalas šokdinamas nuo dugno, daromos pauzės.
Žiemą itin efektyvūs ganėtinai lėti ir pasyvūs pravedimai, būtent dėl to ir renkamasi gaudyti tokiomis sistemomis, o ne blizgėmis, sukrėmis ar kitais masalais, kurie dažniau naudojami rudenį ar vasarą. Vietos upėse ir stovinčiame vandenyje gali stipriai skirtis, upėse žuvis neretai slėpsis nuo stiprios srovės, ramesniame vandenyje, kur taip pat laikosi ir smulkios žuvelės, kuriomis maitinasi ešeriai ir lydekos.
Tai nebūtinai bus giliausios vietos upėje. Stovinčiame vandenyje smulkios žuvelės dažnai migruoja į gilesnes vietas, o paskui jas ir plėšrios žuvys, ypač ešeriai dažnai renkasi laikytis duobėse, tad ten jų ir reikėtų ieškoti.
Balta žuvis dugnine meškere
Žiemą galima gaudyti ne tik plėšrią, bet ir taikią žuvį, plačiai dar vadinamą tiesiog balta. Tai kuojos, raudės, plakiai, šapalai, karšiai ir praktiškai bet kokia kita ne plėšri žuvis. Nors dažniausiai ji gaudoma po ledu, o ledui pradedant trauktis neretai kažkur traukiasi ir žuvis, tačiau ją tikrai galima sėkmingai gaudyti ir atvirame vandenyje.
Kaip ir visuomet gaudant dugnine meškere, žvejybos vietą reikia jaukintis, tačiau pačio jauko savybės gali šiek tiek skirtis. Dalis žvejų sako, kad pašaro stipriai keisti nereikia, kita dalis įsitikinę, kad žiemą jaukas turėtų turėti mažiau kvapų, arba kvapai turėtų būti silpnesni.
Taip yra todėl, kad esant šaltam vandeniui, jis yra tankesnis, šaltas vanduo labiau spaudžia jauką, kvapai ne taip lengvai išsisklaido, ypač stovinčiame vandenyje, kur nėra srovės, todėl kvapas lieka vienoje vietoje. Į stipriaus kvapo zoną įplaukusi žuvis gali ne tik nesusivilioti patiektu masalu, bet pajutusi klastą iš viso pasitraukti iš žvejybos vietos.
Visa tai verta išmėginti savo kailiu ir atrasti geriausiai žiemą dirbantį jauko variantą. Į jauką dažniausiai įmaišoma ir gyvų masalų, uodo truklio ar musės lervų. Tos pačios lervos arba sliekai maunami ir ant kabliuko, priklausomai nuo žuvies. Smulkesniai žuviai dažniausiai naudojamos uodo truklio lervos ar musės lervos, siekiant pagauti didesnę žuvį neretai renkamasi naudoti slieką.
Balta žuvis plūdine meškere
Lygiai kaip ir dugnine meškere, plūdine meškere sėkmingai galima gaudyti ir žiemą. Tiesa, masalą pateikti vis tiek reikėtų stengtis kuo arčiau dugno. Neretai renkamasi sistemą nustatyti taip, kad svarelis gultų ant pačio dugno, o masalas plevėsuotų šalia.
Gaudant tokiu būdu gerokai sunkiau pastebėti kibimus, tad siūloma rinktis itin jautrias plūdeles, siekiant kuo tiksliau ir kuo anksčiau pastebėti kibimus. Siekiant prisikviesti būrelius taikios žuvies taip pat rekomenduojama jaukinti žvejybos vietą. Jauką taip pat maišyti ir su gyvais masalais, lervomis.
Labai panašiai kaip ir su dugnine meškere, norint pagauti didesnę žuvį verta išmėginti slieką, o uodo truklio ar musės lervos pritrauks įvairiausią fauną, nuo mažiausių kuojų iki karšių ar šapalų.
Tad, jeigu nesate didelis poledinės žvejybos fanatikas, nosies nukabinti tikrai nereiktų. Jeigu ne stovinčiame vandenyje, tai bent upėse mūsų šalyje gaudyti galima visus metus, išskyrus labai retus atvejus, kai didelis šaltis sustingdo net srauniausias upes.
