Nuo darganotų orų į Žemutinę Kaliforniją Meksikoje pabėgusi lietuvių žvejų kompanija pagavo gyvenimo laimikį – 127 kg svorio geltonpelekį tuną. Nors Kortezo jūroje ir Ramiajame vandenyne tokio dydžio žuvų gyvena nemažai, sėkmingai įkelti į laivą jas pavyksta ne visuomet. Ir šios žuvies istorija prasidėjo dar prieš Lietuviams pasiekiant žuvingus vandenis, rašoma VšĮ „Spotas“ pranešime žiniasklaidai.
Lietuvos banglenčių čempionas Girmantas Neniškis pasakoja, kad čia keliauti verta ne tik dėl bangų.
„Meksika, o ypač Žemutinė Kalifornija, pasižymi ypatinga jūrų gyvūnijos gausa. Kiekvieną dieną išplaukęs į jūrą, nesvarbu ar su banglente, ar su žvejybiniu laiveliu, patirsi kažką naujo. Vieną dieną tai gali būti banginis, kitą – manta rajos, vėžliai, o kartkartėmis pastebėti galima ir ryklį. Šiek tiek užtrukau, kol įtikinau lietuvius žvejus aplankyti šį nuostabų kraštą – kas patikės žvejų pasakomis apie aukšles milžines, kurios kimba kiekvieną dieną?!“ – juokiasi jau dvyliką metų Meksiką antraisiais namais vadinantis Girmantas.
Kol viena Lietuvių valtis traukė savo 8-12 kg tunus, antroji aptiko plūdurą su prie jo prisegta meškere. Įsikėlus meškerę į valtį iškart buvo aišku, kitame valo gale – žuvis, didelė žuvis. Šioji buvo tokia stipri, kad išplėšė tvirtą kotą iš dideliuose laivuose žvejojusių žvejų rankų ar meškerių laikiklių ir nusitempė jį su savimi. O lietuvių kompanijai nusišypsojo sėkmė jį sužvejoti.
Didžiojo tuno medžioklėje dalyvavo ir kitas žvejoti mėgstantis banglentininkas, Klaipėdoje esančios „Surf Camp“ akademijos treneris Donatas Meškauskas, į Meksiką išvykęs pirmą kartą.
„Išties šiek tiek sunku suvokti šio įvykio svorį. Jau pirmoje kelionėje Meksikoje patirti tiek įspūdžių yra neįtikėtina. Tačiau reikia sau priminti, kad kartu buvęs ir šiuose vandenyse daugiau nei trisdešimt metų žvejojęs mūsų gidas net daugiau nei dvigubai pagerino savo pagauto tuno rekordą. Tad įvykis išties neeilinis“,– džiaugėsi Anykčių žvejų lygos narys Donatas.
Vien meškerės ir ritės komplektas buvo pakankamai rimtas trofėjus, parduotuvėje kainuojantis virš pusantro tūkstančio Eurų. Kadangi žuvis jau buvo šiek tiek pavargusi, keturi žvejai pasikeisdami ją traukė „tik“ dvi valandas. Ir vis tiek, per tą laiką tunas nutempė jų laivą beveik keturias jūrmyles nuo pradinės žvejybos vietos.
„Vienas mūsų vietinių gidų, Omaras, šiuose vandenyse yra dirbęs komercinėje žūklėje, žvejojęs savo malonumui, bei su sportinės žvejybos entuziastais. Jis vis kalbindavo, kad turime plaukti į Imposibles („Neįmanomieji“) žvejybos plotus. Ir išties, kai pagalvoji, ši vieta verta savo vardo. Koks sutapimas nulėmė, kad viduryje vandenyno tokio dydžio žuvis užkibo ant pakankamai tvirto koto, be kurio ištraukti šią žuvį būtų praktiškai neįmanoma? O kiek šansų vienam mūsų laivui praplaukiant dar jį surasti? Adata šieno kupetoje, ne kitaip“,– stebėjosi keliones žvejams rengiantis Girmantas.
Tai, kad Žemutinės Kalifornijos pakrantė pasižymi itin žuvingais vandenimis nėra atsitiktinumas. Iš vienos pusės, didžiąją Žemutinės Kalifornijos pusiasalio dalį užima dykuma, čia nėra didelių miestų, tad tarša ir komercinė žvejyba yra šiek tiek ribota. Tačiau kur kas svarbiau yra vietinių gyventojų požiūris į jūros išteklius ir jų valdymą.
Meksika ir Pietinės Žemutinės Kalifornijos valstija yra dažnai pateikiamos kaip pavyzdys, kalbant apie tvarų išteklių valdymą.
