„Lietuva pilna įspūdingų turtų – čia nesunkiai randama dinozaurų laikų fosilijų, miškuose gali užkliūti už pamesto briedžio ar elnio rago, aptikti į mūsų šalį užklydusio rudojo lokio pėdsaką ar Vilniaus miesto centre pamatyti neršiančių milžiniškų lašišų“, – taip vaikus į gamtą vilioja antrąją knygą išleidęs gamtininkas, aplinkosaugininkas, Seimo narys Linas Jonauskas, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
Naujoji Lino Jonausko knyga „Mano didžiausia žuvis“ – jauniesiems žvejams skirtas vadovas. Beje, jis puikiai tiks ir suaugusiesiems, kurie meškerę į rankas paėmė pirmą kartą. Ši knyga padės atskirti lyną nuo kuojos, meškerę nuo spiningo, paaiškins visus žvejybos būdus ir papasakos apie žvejų rekordus.
„Žvejyba – ne tik smagus laisvalaikio leidimo būdas, bet ir didelė atsakomybė. Kuo labiau suprasime ir mylėsime gamtą, tuo gausiau ji mums atsidėkos įspūdingais laimikiais. Kiekvieną žveją lydės sėkmė, jei jis gerbs gamtą ir žuvį“, – sako užkietėjęs žvejys L. Jonauskas.
Paklaustas, ar tik ne Marijaus Mikutavičiaus daina apie gyvenimo žuvį įkvėpė knygos pavadinimą, gamtininkas šypsosi: „Kiekvienas, nors kartą į rankas meškerę paėmęs vaikas ar suaugęs žmogus nori pagauti žuvį. Po pirmojo laimikio apima ir neapsakomas azartas pagauti dar ir dar! Žinoma, jog norisi, kad tas laimikis būtų kuo didesnis, o gal net ir rekordinis, kad jo nuotrauka galėtum didžiuotis prieš draugus ir artimuosius. Ir žvejyboje, ir gyvenime kiekvienas turime svajonę, kai ją įgyvendiname, norisi dar. Taip ir dėl tos žuvies, net ir pagavę pačią didžiausią, tikimės kitą kartą pagauti dar didesnę. Tai nesunkiai gali tapti realybe, nes, jei kiekvienas žvejys savo laimikį paleis, kitą kartą kažkam užkibs ta pati, bet jau didesnė žuvis.“
Didžiausia savo žuvimi knygos autorius labai nesididžiuoja. Sako, dar yra erdvės tobulėti, – Neries upėje jo pagauta lašiša svėrė 11 kilogramų. Rankomis draugams rodydamas jos ilgį, Linas nė kiek neperdėjo. „Žinau, yra daug įvairių istorijų apie žvejų pagyras ir neįtikėtinus nutikimus žvejyboje, bet tikrai nemanau, kad visi žvejai yra patologiniai melagiai, – šypsosi ir priduria, jog žvejyboje dažnai apima tokios emocijos ir azartas, kad visos žuvys atrodo gerokai didesnės, nei yra iš tikrųjų.
Pirmąją savo žuvį gamtininkas pagavo penkerių. Laimikiu tada tapo kilbukas. „Nežinau, iš kur atsirado noras žvejoti, bet, kiek prisimenu save, visada norėjau į žvejybą. Gamta mane traukia“, – mėgina paaiškinti savo pomėgį.
Kiekvienais metais kartu su savanoriais L. Jonauskas organizuoja socialinę akciją globojamiems vaikams – „ŽvejOK“. Rudenį susirenka daugiau nei 500 vaikų iš globos įstaigų ir šeimynų, kuriems akcijos organizatoriai duoda meškeres ir kviečia kartu žvejoti su žinomais šalies žvejais. Šie vaikus pamoko, pataria ir kartu praleidžia smagų laiką. Pirmojoje, 2015 metais vykusioje akcijoje netgi fiksuotas Lietuvos rekordas, kai vienu metu žvejojo daugiausia vaikų. Nors žvejybai, žinoma, reikia daug kantrybės, gamtininkas sako, kad mobilusis telefonas gamtoje beveik niekada neišlaiko meškerės konkurencijos.
Vaikams, patyrė knygos autorius, žvejyboje kyla daug klausimų. Ne tik, kaip atskirti žuvis, bet ir kaip tinkamai žvejybai paruošti meškerę, parinkti ir uždėti masalus, kaip suprasti, kada kimba, ir kaip ištraukti užkibusią žuvį. O ir meškerę svarbu tinkamą išsirinkti. „Tai anksčiau būdavo paprasta – ją pasidarydavome iš lazdyno, plūdę gamindavome iš plunksnos, reikėdavo tik valo, svarelio ir kabliukų, – savo vaikystę prisimena L. Jonauskas. – Dabar meškerių tipų yra gyva galybė, tačiau tikrai nesiūlau išlaidauti, geros priemonės nebūtinai yra brangios. Pradžioje pakaktų lengvos meškerės, nebrangios, bet patikimos ritės, valo, svarelių, plūdžių ir kabliukų. Nepamirškite rūbų nuo lietaus, pripraskite prie vandens netriukšmauti ir nešiukšlinti. Gamta visada atsilygina tiems, kas ją myli.“
Tarp visų gamtininko patarimų knygoje vienas yra itin svarbus: sugautą žuvį reikia paleisti.
Paleista atgal į vandenį žuvis kitais metais bus kur kas didesnė, ją gaudyti bus įdomiau, be to, ji susilauks palikuonių, o tai reiškia, kad mūsų vandenyse gyvens daugiau didesnių žuvų. Juk visada smagu žinoti, kad ežere, į kurį susiruošėme žvejoti, gyvena rekordinė lydeka ar milžiniškas karpis.
Žvejybos istorijų L. Jonauskas turi galybę. Kartą, išvykęs su draugais žvejoti už poliarinio rato, jis nuklydo gana toli nuo stovyklavietės. Prasidėjo stipri audra, teko palaukti, kol ji baigsis. Grįždamas į stovyklą jis net nustėro, pakrantės smėlyje išvydęs ką tik prašleivojusio lokio pėdsakus. „Kad nepakliūčiau rudajam į nasrus, leidausi bėgti stovyklos link, – prisimena. – Tik sėkmingai ją pasiekęs, sužinojau: jei sutinki lokį, jokiu būdu negalima nuo jo bėgti! Lokys, pamatęs bėgantį žmogų, gali pagalvoti, kad nuo jo sprunka grobis, tada jau – tik laikykis, nuo lokio nepaspruksi.“
Savo knygą pavadinęs žvejybos vadovu L. Jonauskas sako labiausiai norintis, kad vaikai atrastų smagų užsiėmimą, kuris ne tik supažindina su gamta, bet ir dovanoja gražių emocijų ir prisiminimų. „Gamta yra ne tik labai graži, tačiau ir paslaptinga, o toms paslaptims atskleisti reikia patarimų, – sako. – Galima ir pačiam mėginti aiškintis žvejybos paslaptis bei niuansus, tačiau tai gali užtrukti. Patarimai, kurių rasite knygoje, padės nesunkiai rasti ir pagauti žuvis, kurias aprašiau. Iš jūsų tereikės atidumo ir kantrybės.“
