Gaudant žuvis plūdine meškere, daugiausia dėmesio reikia skirti santakoms, kuriose nedideli sraunūs upeliai įteka į upę ar į ežerą. Ramioje, seklioje upėje taip pat reikia kreipti dėmesį į duobes, nes jose visuomet užtinkama stambesnių žuvų. Sraunioje upėje žuvys plauko už rėvų, nes toje vietoje sūkuringas vanduo pakelia nuo dugno maistą ir sumaišo jį su visais vandens sluoksniais. Visados reikia pabandyti užmesti meškerę į įlankas, daubas, slenksčius, posūkius, už pylimų, užtvankų, po palinkusiais krūmais, kur kelmuotas arba akmenuotas dugnas ir į panašias vietas. Be to, reikia žinoti ir žuvų mėgstamas vietas, nes žuvis ieško maisto jai įprastoje vietoje.
Žvejybos sėkmei taip pat turi reikšmės ir oro sąlygos. Jei pučia šiaurės, rytų arba šiaurės rytų krypčių vėjai žūklė greičiausiai bus nesėkminga. Ir atvirkščiai, pučiant pietų ar vakarų bei pietvakarių vėjui, žuvys visados kimba intensyviau. Jei pučia vėjas ir labai giedra diena, danguje nėra nė vieno debesėlio – žuvys greičiausiai nekibs. Geriausias oras gaudyti, ypač žvejojant ežere – kai nestiprus vėjelis tik šiek tiek raibuliuoja vandens paviršių ir truputį debesuota. Kylant upėse vandeniui, žuvys blogai kimba, nes kildamas vanduo plauna upių krantus ir žuvys susimeta į pakraščius, kuriuose gausu įvairaus maisto. Patvinusiuose ežeruose žuvys išsisklaido po užlietas pievas. Vandeniui slūgstant, jos grįžta į savo nuolatines vietas ir pradeda vėl normaliai kibti. Kai vanduo per daug nusenka, žuvys plaukia ieškoti maisto į gilesnes vietas, o dažnai ir iš vis persikelia į kitur.
Žvejojant labai svarbu parinkti tinkamą masalą. Parenkant masalą, reikia atsižvelgti į aplinką, kurioje gaudoma, ir į metų laiką. Pavyzdžiui, vasarą kuoja labai retai ima slieką. Reikia atsižvelgti į tai, kokie augalai auga arti vandens, kur žvejojama ir kokie vabzdžiai skraido. Tarkim jei pakrantėje yra kviečių laukas, tai reikia pabandyti žvejoti kviečių grūdais, nes, pakrantėmis vaikštant gyvūnams ar pūstelėjus stipresniam vėjui, dalis grūdų patenka į vandenį ir žuvys prie jų pripranta. Be to, gaudant vasarą, masalu naudojama apsiuvos, žirniai, kukurūzai, žiogai, duona, bulvės ir t. t. Vidurvasarį žuvys gerai ima vandens augalus ir žoles. Rudenį, kaip ir pavasari, masalu naudojama sliekai, trūklių lervos, o žiemą daugiausia dirbtiniai masalai, trūklių lervos, sliekai, miltinė tešla. Ešeriai noriai ima žuvies akį, kuri užmaunama ant avižėlės kabliuko.
Jei tenka žvejoti nežinomame vandenyje, upėje ar ežere, patartina išbandyti įvairius masalus. Tokiu atveju žvejojama keliomis plūdinėmis meškerėmis, o kiekvienai jų uždedamas kitoks masalas, kuris leidžiamas įvairiame gylyje. Siekiant geresnių žūklės rezultatų, žuvys jaukinamos. Jaukas beriamas periodiškai, jei yra galimybė geriausia kelios dienos prieš gaudant žuvį, o pastoviai žvejojant toje pačioje vietoje, jį galima berti kasdien. Svarbiausia, kad jis būtų beriamas kiekvieną kartą tą pačią valandą, kad žuvis įprastų ieškoti maisto ir į žvejybos vietą atplauktų kaip tik tą valandą, kurią ruošiamasi žvejoti. Geriausia jauką berti ryte ar vakare, nes tuo metu daugumas žuvų išplaukia ieškoti maisto.
Jaukas, kaip ir masalas, pasirenkamas pagal metų laiką, žuvį, kurią numatoma gaudyti, aplinką ir t. t. dažniausiai vartojami sliekų gabaliukai, trūklių lervos, rugiai, kviečiai, miežiai, avižinės kruopos ir avižos, žirniai, duonos minkštimas; bei tešla, užminkalas, įvairios kruopų košės, bulvės, sėlenos, varškė, išspaudos ir kitas žuvų maistas.
Žvejui mėgėjui dažnai tenka žvejoti visiškai nežinomose vietose arba tam tikrais laiko tarpais, pavyzdžiui, sekmadieniais. Tokiu atveju kiekvieną dieną žuvies jaukinti neįmanoma, o tenka maitinti 2 – 3 valandos prieš žvejybą. Ypač gerą efektą duoda pabėralas upėse, kai reikia privilioti žuvis iš žemesnės vietos.
Kad pabėralas plačiai neišsisklaidytų ir žuvys per daug neprisisotintų, naudojami molio kamuoliukai. Į minkštą molį įminkoma sliekų gabaliukų, trūklių lervų, grūdų ir kt.; padaromi iš šio mišinio įvairaus didumo kamuoliukai ir vienas po kito metami į vandenį. Vanduo, skalaudamas molį, išplauna ir jauką.
Žvejojant upėje, pabėralą įmesti geriausia taip. Apie 10 m atstumu neplačiu pusračiu išmetami 3 – 4 kamuoliukai pabėralo. Kamuoliukas nuo kamuolio turi būti per 1—2 m. Po kurio laiko, kiek arčiau, reikia numesti dar porą kamuoliukų, o paskui, prie pat žvejybos vietos, priklausomai nuo srovės stiprumo ir vietos, kurioje žvejojama, įmetamas dar vienas, iki 15 cm dydžio, kamuoliukas. Kabliuką su masalu patartina užmesti už paskutiniojo kamuoliuko, kad žuvys, artėdamos prie jo, aptiktų masalą su kabliuku.
Pabėralą geriausia daryti taip. Reikia paimti avižų, kviečių, miežių, ryžių ar kitokių kruopų, tai pat galima naudoti ir pačius grūdus, ir virti tol, kol pasidarys kieta košė. Paskui ją gerai sugrūsti, sumaišyti su sėlenomis ir miltais, dėl aromato galima pridėti sėmenų aliejaus ir anyžiaus, ar valerijono lašų. Taip pat parduotuvėse galima įsigyti ir kitokių, specialių kvapų tam tikroms žuvies rūšims privilioti. Visa tai perminkyti su moliu ar specialiomis kitomis priemonėmis, kurios užtikrintų negreitą pabėralo išskydimą, ir įmesti į vandenį 2 – 3 valandos prieš žvejojant. Sraunioje upėje, kad vanduo pabėralą netaip greit nuneštų, pačią masę, tik be molio, reikia suminkyti ir, sudėjus į retą medžiagą (pavyzdžiui merlę) arba tankų sietelį, nuleisti šalia valties ant dugno. Lėtoje srovėje tą patį mišinį arba kurį kitą pabėralą, bet nesuminkytą, reikia išbarstyti vėtyklės pavidalu pasroviui žvejybos kryptimi.
Ežeruose žvejybos metu naudojamas dar ir užbėralas. Tam tikslui galima naudoti tą patį masalą, kaip ir pabėralui. Naudojant grūdus, kruopas, žirnius, išspaudas ar kitą jauką, reikia jį gerai iššutinti, kad būtų minkštas. Bulvės verdamos su lupenomis ir, baigiant virti, išimamos iš puodo ir sudedamos į šaltą vandenį, kad atšaltų. Paskui nulupus lupenas, supjaustomos nedideliais gabalėliais.
