Birželio 27-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip tarptautinė žvejų šventė. Tad apie ką gi kalbėti, jei ne apie tradicinius žvejybos papročius… Vasarvidį gamtai pasiekus, prasideda atostogų metas. Dažnam jos neįsivaizduojamos be meškerės rankoje. Žvejyba – tai buvimas gražioje gamtoje, taip pat toks smagus azartas, o ir laimikis, kartais ne tik katinui…
Kaip verslas žvejyba yra vienas sunkiausių ir pavojingiausių. Todėl senovėje jam prašyta netgi dievų pagalbos. Antikos laikais graikų žvejus ir jūrininkus globodavo vandenų dievas Poseidonas. Romėnų kariškoms triremoms jūrų kautynėse padėdavęs Neptūnas. Krikščionybės laikais su vandenimis savo likimus susiejusių žmonių dangiškoji globa buvo pavesta apaštalui Petrui, taip pat šventiesiems Klemensui ir Mikalojui. Tarptautinė žvejų diena švenčiama nuo 1985 m., taip nutarus Romoje vykusioje žvejybos sureguliavimo ir plėtojimo konferencijoje.
O ką sako istoriografiniai šaltiniai apie tolimų mūsų protėvių – baltų genčių žmonių – vandenų dievus bei ritualus, skirtus užsitarnauti jų palankumą – žūklės sėkmę? Didelių vandenų stichijos dievybe laikytas Bangpūtys, vadintas dar ir Vėjopačiu. Prūsiškuose šaltiniuose minimas dievas Bardaitis arba Gardaitis; šis barzdočius globojąs laivininkus. Pasak 16 a. istorijos šaltinio „Sūduvių knygelės“, Bardaičiui būdavo aukojamos žuvys. Žvejai susirinkdavę dideliame kluone, ant šiaudų kūlio sudėdavę išvirtas žuvis. Senas vaidila patardavęs, kurią dieną ir kur geriausia žvejoti. Toje pačioje knygelėje dar įvardyti dievai Patrimpas ir Autrimpas; pirmasis – tekančių vandenų, antrasis – didelių ežerų.
Išties žvejyba mūsų nelabai dosnios gamtos krašte kitados buvo svarbus pragyvenimo šaltinis. Betgi žvejo sėkmė tokia permaininga… Tad ar verta stebėtis, kad būta įvairiausių tikėjimų, burtų, prietarų, skirtų pelnyti vandenų valdovo malonę. Kai kas iš to išliko ir mūsų etninės kultūros aruoduose. Štai kaip pamario žvejai švęsdavo Jonines; ypač iškilmingai tai vykdavo Rusnės saloje. Išvakarėse senoje valtyje ar ant kokio plaustelio iš rąstigalių sukraudavo didelės gubos formos laužą. Kad geriau degtų, rąstus prieš tai gerai išsmaluodavo, apraišiodavo sausomis nendrėmis.
Pagal nusistovėjusią tradiciją naktį laužą uždegdavo pats seniausias gyvenvietės žvejys. Krante ant aukštų stiebų būdavo iškeliamos statinės nuo dervos. Uždegus jas, sakydavo – „raganas iškūrenam“. Laužai liepsnodavę visoje Nemuno žemupio ir Kuršmarių priekrantėje, prie kiekvienos gyvenvietės ir žvejų uostelio. Įspūdingas reginys! Per Jonines niekas neplaukdavo žvejoti, pavakare vaišindavosi žuviene, lukštendavo vėžius, o jaunimas šokdavo ir dainuodavo per visą trumpąją naktį.
Žvejai taip pat švęsdavo žuvų neršto pradžią ir pabaigą; šventė vykdavusi ant marių kranto. Senieji Šventosios žvejai prisimena, kad žūklės sezono pradžia būdavo pažymima „jūros magaryčiomis“. Tai ankstyvą pavasarį vykdavę įgulos susitikimai su laivo šeimininku. Žvejams būdingos šventės požymių turėjo ir garsiosios Jurginės Palangoje. Kad žvejyba būtų sėkminga, į koplytėlę ant Birutės kalno žvejai nunešdavo rūkytų žuvų ar kokį pinigėlį. Taip darydavo ir per švenčiausiosios Trejybės bei šv. Roko atlaidus. Panemunių gyventojai kaimuose tarp Jurbarko ir Smalininkų švęsdavo Žiobrines. Tam tinkami du laiko tarpsniai: pirmasis – pavasarį iki gegužės pradžios, antrasis prasideda liepos 1 d. ir tęsiasi net iki rugsėjo vidurio. Žiobrinių įdomumas – žuvų kepimas ant karklo iešmelių, susmeigtų aplink laužą.
Žvejybos kasdienybė taip pat būdavo apipinta savitais papročiais. Štai ruošiantis žvejui į ežerą ar marias plaukti, jo žmona po slenksčiu padėdavo tris pagalius, o jam išeinant pamėtėdavo juos įkandin – kad sėkmė lydėtų. Kol žvejys negrįš, pirkios nešluodavo, antraip tinklai paliks kaip iššluoti. Žūklės dieną nieko neskolindavo kaimynams. Mariosna išplaukus niekas nedrįsdavo dėvėti zuikinės kepurės ir kalboje zuikį minėti – žuvys pabėgsiančios kaip tas ilgaausis. Taip pat ir apie lokį užsiminti nedera – tinklus kerplėšos sudraskys.
Jei pirmu metimu ištraukdavo tinkle varlę ar vėžį, žūklė būsianti visai nesėkminga. Gal ir tą tinklą teks persiūti… O pirmą pagautą žuvelę paspjaudydavo tris kart – tolimesnei sėkmei. Meškerykotį, sakydavo, reikia pasidaryti iš medžio, augančio šalia skruzdėlyno. Išdrožtą meškerę vakare padėdavo po pirties slenksčiu, kad nuogaliai peržengtų bėgdami į ežerą atsivėsinti, ir paimdavo ją tik po vidurnakčio. Telydi žvejus sėkmė!
