Nemunas nuo seno vadinamas Lietuvos upių tėvu, nes jis yra ilgiausia (Lietuvos teritorijoje 488,8 km) ir vandeningiausia krašto upė. Į Lietuvos teritoriją įteka smėlingoje Dzūkijoje, ties Varviškės gyvenviete. Vinguriuodamas ir įstabaus grožio kilpomis papuošęs dainingųjų dzūkų kraštą, Kauno mariomis išsilieja jau Aukštaitijoje. Neilgai čia užtrukęs, Suvalkijos pakraščiu plukdo savo vandenis Žemaitijos link, kur, išsiliejęs ir išsišakojęs, įteka į Lietuvos perlą – Kuršių marias. Nuo Smalininkų Nemunu eina Lietuvos ir Rusijos Federacijos siena. Nemuno ištakos ir aukštupys yra Baltarusijoje, upės vidurupis – nuo Druskininkų iki Kauno, žemupys – nuo Kauno iki Rusnės, ties kuria prasideda Nemuno delta. Prie Rusnės upė, aplenkdama salą, išsišakoja, todėl susidaro dvi atskiros Nemuno vagos – Skirvytė ir Atmata.
Nemuno vidurupyje slėnis gilus, srovė vidutinio stiprumo. Prie Kauno Nemunas patvenktas hidroelektrinės užtvanka. Patvanka vadinama Kauno mariomis ir tęsiasi net iki Prienų. Upės žemupyje tėkmė ramesnė (stipresnė srovė yra tik pagrindinėje upės vagoje), vaga platesnė, krantai lėkštesni, daug dambų, upe vyksta laivų navigacija. Vidutinis metinis nuotėkis žiotyse – 630 m /s. Vidutinis upės nuolydis sudaro tik 0,19 m/km, todėl Nemuno tėkmė vienoda, nėra rėvų ir seklumų. Dažniausias upės gylis yra 3-6 metrai, atskiruose ruožuose aptinkamos 6-12 m gelmės. Vandens lygis pastovus, į Nemuną savo vandenis atplukdo beveik visos didžiausios krašto upės: Merkys, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė, Jūra, Minija, į jį įteka daugybė vidutinių ir mažų upelių bei šimtai upokšnių. Vandens lygio svyravimai Nemune pastebimi žemiau Kauno.
Po ilgalaikių ir gausių liūčių bei per pavasarinį polaidį Nemunas patvinsta ir užlieja didelius plotus žemupyje ir deltoje. Nemuno pakrantės gausiai gyvenamos. Prie upės įsikūrę Druskininkai, Alytus, Birštonas, Prienai, Kaunas, Jurbarkas, Rusnė, daug kitų mažesnių miestelių ir gyvenviečių. Visu Nemuno ilgiu abiejuose krantuose nutiesti keliai, todėl nesunkiai galima pasiekti bet kurią upės vietą . Mėgstantiems keliauti ir nusprendusiems atostogas praleisti prie žilagalvio Nemuno siūlome keletą maršrutų. Kairiuoju Nemuno krantu keliaujama nuo Gerdašių per Druskininkus, Liškiavą, Cimaniunus, Balkasodį, Nemunaitį, Alytų iki Panemuninkų (Punios šilo pradžia) arba nuo Alytaus galima pasukti Balbieriškio link, toliau važiuojama per Prienus, Išlaužą,
Garliavą, Kačerginę, Zapyškį, Mikytus, Kriukus, Plokščius, Gelgaudiškį, Kidulius iki Sudargo. Čia pat yra valstybinė siena, todėl, persikėlę per Nemuną ties Jurbarku, keliaukite dešiniuoju Nemuno krantu iki pat Rusnės.
Pradėję kelionę dešiniuoju Nemuno krantu, važiuokite nuo Švendubrės per Druskininkus, Viečiūnus, Merkinę,
Ryliškius, Nemunaitį, Alytų, Punią, Bučiūnus, Siponis, Žemaitkiemį, Birštoną, Prienus, Kauną, Raudondvarį, Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Raudonę, Skirsnemunę, Jurbarką, Viešvilę, Vilkyškius, Bitėnus, Panemunę, Paleičius iki pat Rusnės. Tai puiki galimybė ne tik žūklauti, bet ir pažinti nuostabų Lietuvos kampelį, kuriame gausu istorijos, gamtos ir architektūros paminklų, šlovinančių mūsų krašto praeitį.
Nemunas – žuvingiausia Lietuvos upė. Joje gyvena ir veisiasi visos mūsų kraštui būdingos gėlųjų vandenų žuvys, sugaunama žiobrių, ožkų, didžiulių šamų, storasprandžių šapalų, karšių, klumpinių ešerių, riešo storumo ungurių, vėgėlių ir auksažvynių karpių, sveriančių net iki 15 kg. Ne viename į Nemuną įtekančiame upelyje gyvena upėtakiai ir kiršliai. Upėje gausu karpinių žuvų: kuojų, plakių, salačių, strepečių, meknių, senvagėse sugaunama lynų ir karosų. Nemažai ir plėšriųjų žuvų: lydekų, sterkų, ešerių. Bene žuvingiausiu meškeriotojų laikomas Nemuno žemupys ir upės delta bei Nemuno atšakos Skirvytė ir Atmata. Kiti Nemuno ruožai taip pat žuvingi – karpinių ir plėšriųjų žuvų gausu ties visomis Nemuno kilpomis: Druskininkų, Liškiavos, Merkinės, Punios šilo, Balbieriškio, Birštono, Prienų, Kalvių miško (žemutinė Kauno marių dalis, Smalininkų
mažoji bei Ragainės ir Rambyno kilpos). Geriausios žūklavietės yra ties Nemuno intakų žiotimis – Peršėke, Merkiu, Verkne, Nerimi, Nevėžiu, Dubysa, Jūra, Gege, Veizu ir Leite.
Dešiniosios Nemuno atšakos – Atmatos intakų (Šyša, Minija) – žiotys taip pat gausios žuvų. Spiningautojai, gaudantys šapalus, lydekas ir salačius, traukia prie garsiųjų Nemuno dambų, kurių žemupyje gana daug (nuo Plokščių iki pat Rusnės). Meškeriojantys šamus gilių duburių ieško prie Druskininkų, Alytaus, Prienų, Birštono, Jurbarko, šamų sugaunama ir prie Rusnės. Beveik visur, kur upės srovė sulėtėja, įlankose su dumblėtu dugnu gausu plačiašonių karšių, kuojų, šalia pagrindinės upės vagos, ties gilesnėmis priekrantėmis, šiekštuotose sąnašose šmirinėja lydekos, ešeriai, kieto dugno ruožus (smėlis, žvirgždas) šalia intakų žiočių ir upių posūkių yra pamėgę sterkai ir didieji karšiai.
Smagi žūklė Nemune ir žiemą nuo ledo. Valo stiprumą bando klumpiniai ešeriai, vėgėlės, sterkai, lydekos. Ketinantiems žuvauti žiemą dera atsiminti, kad upė gali būti ne tik dosni laimikių, bet ir klastinga, todėl patartina vengti upės vidurio, žūklaviečių ties dambomis, intakų žiotimis, nes ledas ten būna nestiprus. Nemunas, kaip ir dauguma Lietuvos upių, priskiriamas prie neišnuomotinų vandens telkinių. Žūklauti jame galima įsigijus Aplinkos ministerijos metinį leidimą mėgėjiškai žūklei. Meškeriojama visais mėgėjiškos žūklės įrankiais. Nors žūklauti leidžiama visoje upėje (nuo Lietuvos ir Baltarusijos sienos iki žiočių), yra keletas ruožų, kur žūklė draudžiama arba ribojama atskirais potvarkiais (pvz., regioniniame Nemuno deltos parke, Dzūkijos nacionaliniame parke ir kt).
Rudenį, vėstant orams, prie Nemuno traukia vėgėlių mėgėjai. Spalio viduryje nuo Jurbarko iki pat Rusnės nusitęsia ištisa meškeriotojų vora. Vėlų rudenį šiame ruože gausu iš Kuršių marių atplaukusių vėgėlių. Abiejuose Nemuno krantuose nuo Varviškės iki Rusnės įrengta daug poilsiaviečių, automobilių stovėjimo aikštelių. Turizmo paslaugas teikiančių privačių asmenų ir firmų yra visuose miestuose, miesteliuose ir gyvenvietėse.
