Nuo sausio 1 dienos Lietuvoje ir vėl galima gaudyti marguosius upėtakius. Šių tauriųjų žuvų tikslingai žvejoti negalima nuo spalio 1 dienos – tuo metu prasideda upėtakių nerštas. Beveik visose upėse, kuriose gyvena upėtakiai, neršto laikotarpiu draudžiama bet kokia žvejyba.
Margųjų upėtakių žvejyba sulaukia vis daugiau Lietuvos žvejų dėmesio, tad Naujųjų metų tūkstančiai žvejų laukia būtent dėl vėl atsiveriančios galimybės gaudyti vienas stipriausių ir gražiausių žuvų, gyvenančių mūsų upėse. Nors pagautus upėtakius būtų geriau paleisti, norintieji jų paragauti turėtų žinoti, kad galima pasiimti ne daugiau nei 3 ne mažesnius nei 30 cm ilgio upėtakius. Žvejybai Merkyje aukščiau Ožkelaičių tilto taip pat reikalinga to ruožo žvejo mėgėjo kortelė, šiame ruože pasiimti galima ne daugiau nei du upėtakius arba kiršlius.
Kaip atpažinti margąjį upėtakį?
Upėtakį atpažinti nesunku, kadangi į jį panašių žuvų beveik nėra. Vienintelės žuvys, su kuriomis galima supainioti upėtakius, – lašišų ir šlakių jaunikliai, prieš jiems pirmą kartą išplaukiant į jūrą. Tačiau tai tik iki 15 centimetrų ilgio, nedidelės žuvys. Kartais po neršto upėse likę šlakiai taip pat įgauna gan tamsų rudą atspalvį ir supanašėja su upėtakiais, tačiau dažniausiai būna didesni.
Jeigu pagavote į upėtakį bent kiek panašią žuvį Merkio upės baseine ar viename iš Nemuno intakų, į Nemuną įtekančių upės dalyje virš Kauno marių, galite būti tikri, kad tai margasis upėtakis, kadangi lašišos ir šlakiai nepakyla į Kauno marias, todėl nepasiekia ir aukščiau jų esančių upių.
Margąjį upėtakį galima atpažinti iš spalvų gamos, nugara dažniausiai būna tamsiai ruda, pats nugaros viršus gali atrodyti ir juodas. Kūnas nuo nugaros iki pilvo šviesėja, prie pilvo dažniausiai būna geltonas arba gelsvai rudas, pats pilvas balkšvas. Visas kūnas nusėtas juodomis dėmėmis ir retesniais ryškiais raudonais taškeliais. Šių žymių tankumas ir dydis labai priklauso tarp individų. Net vienoje tos pačios upės atkarpoje gyvenantys upėtakiai gali stipriai skirtis. Upėtakiai Lietuvoje gali siekti ir 60 centimetrų ilgį, tačiau žuvys, viršijančios 50 centimetrų ribą, pagaunamos itin retai, dažniausiai žvejų masalu susidomi 10–40 centimetrų ilgio upėtakiai.
Kur ieškoti upėtakių?
Upėtakių žvejybos entuziastai savo žūklės vietų dažniausiai neišduoda – paklausę, kur ieškoti upėtakių, dažniau sulauksite mandagios šypsenos, o ne konkretaus atsakymo. Taip yra todėl, kad upėtakiai dažnai renkasi nedideles upes, kur vos keli žvejai trumpame ruože atrodo kaip minia. Siekdami išlaikyti šventą ramybę pamėgtuose ruožuose žvejai jų neišduoda. Tačiau nuspėti galimą upėtakių gyvenamąją vietą nėra itin sunku.
Upėtakiai nemėgsta šilto vandens, todėl renkasi upes ir upelius, kuriuose vanduo visus metus išlieka ganėtinai vėsus. Dalyje upelių upėtakių pavyks rasti tik šaltuoju metų laiku, o vandeniui pradėjus šilti jie pasitraukia į kitas upes. Lietuvoje yra paplitę gan plačiai – Nemuno, Neries, Merkio, Šventosios (Aukštaitijos), Minijos, Jūros, Žeimenos upių baseinuose. Ieškant upėtakių vertėtų išsirinkti nedidelį ar vidutinio dydžio šių upių intaką ir mėginti sėkmę jame. Itin populiarūs Merkio, Šventosios ir Minijos intakai, upėtakių esama kone kiekviename jų. Būtent dėl nuostabaus grožio, sraunių upelių su miškais apaugusiomis pakrantėmis upėtakių žvejyba tokia pamėgta gamtos mylėtojų. Tai puiki veikla ne tik norint pažvejoti, bet ir praleisti laiką gražiausiose Lietuvos vietose. Ne veltui sakoma, kad negražiose vietose upėtakiai negyvena.
Vietos upėse, kur esama upėtakių, skiriasi priklausomai nuo metų laiko. Žiemą ir ankstyvą pavasarį dažniausiai upėtakių ieškoma duobėse, gilesnėse vietose, kur srovė lėtesnė. Taip pat prie upėje esančių kliuvinių, tokių kaip į vandenį įvirtusios medžių šakos, didesni akmenys. Prie jų prisispaudę upėtakiai ieško srovės atnešamo lengvo kąsnelio, dažniausiai žiemą būna gan vangūs, neretai pagaunami dėlėmis aplipę upėtakiai. Vandeniui pradėjus šilti upėtakiai išlenda iš duobių ir renkasi sraunesnes upių vietas. Tiesa, pačios srovės vis tiek vengia, stengiasi eikvoti kuo mažiau energijos kovodami su upės tėkme. Todėl dažniausiai apsistoja ties riba tarp srovės ir ramumos arba slepiasi už vandenyje esančių kliuvinių ir išlenda į srovę tik maitintis.
Kaip pagauti upėtakį?
Upėtakiai Lietuvoje yra kone plačiausią mitybos asortimentą turinčios žuvys – maitinasi viskuo, kas gyva, neėda tik žolių, dumblių. Tai atveria begales galimybių žvejams, kadangi masalas gali imituoti kone viską – nuo gan didelių žuvelių iki mažiausių lervų. Svarbiausia gaudant upėtakius žinoti, kad jų žvejyba gyvulinės kilmės masalais yra draudžiama įstatymo, todėl jokių sliekų, varlių ar gyvų lervų ant kabliuko mauti negalima. Už upėtakių žvejybą gyvosios kilmės masalu gresia baudos ir žvejybos įrankių konfiskavimas.
Tarp spiningu upėtakius gaudančių žvejų kone populiariausi masalai yra įvairūs vobleriai. Dažniausiai naudojami ganėtinai nedideli, 35–50 mm ilgio, vobleriai, imituojantys nedideles žuveles. Jų galima rasti įvairiausių spalvų ir neriančių į skirtingą gylį, tad kiekvienas žvejys gali išsirinkti tinkamiausią variantą. Taip pat vis labiau populiarėja nedidelės vartiklės, kuriomis taip pat labai sėkmingai gaudomi upėtakiai nuo pat žiemos iki sezono galo.
Muselinės žvejybos entuziastams asortimentas – platesnis. Žiemą upėtakiai dažniausiai gaudomi strymeriais, kurie, kaip ir vartiklės ar vobleriai, imituoja nedideles žuveles. Vėliau gaudoma ir įvairiausiomis lervų, vandeninių vabzdžių imitacijomis, o nuo vėlyvo pavasario upėtakį galima pagauti ir sausa musele, kurią šis griebia nuo pat vandens paviršiaus. Muselinė žvejyba nebūtinai yra efektyvesnė nei žvejyba spiningu, tačiau suteikia žvejui daugiau pasirinkimų bandant pataikyti masalą, kuris geriausiai imituoja tai, kuo tuo metu minta upėtakiai.
Upėtakiai gaudomi nuo pat sausio pirmos dienos iki spalio pirmos dienos. Kadangi upeliai sraunūs, jie retai užšąla. Net ir šiemet, kai visus ežerus ir tvenkinius tvirtai sustingdęs ledukas, didelė dalis upėtakinių upelių nėra užšalę, sąlygos tinkamos sėkmingai upėtakių žūklei. Nėra abejonių, kad nuo pat pirmos naujų metų dienos prie upelių suskubs žvejai, nekreipdami dėmesio į pirštų galus stingdantį šaltuką ir tikėdamiesi pagauti vieną kovingiausių žuvų Lietuvoje.
Nepamirškite, kad upėtakius gaudyti galima tik nuo sausio 1 iki spalio 1 dienos, sezono metu galima pasiimti ne daugiau nei 3 ne mažesnius nei 30 centimetrų ilgio upėtakius. Gaudant Merkio upėje nuo Ožkelaičių tilto aukštyn reikalinga atskira žvejo mėgėjo kortelė, čia galima pasiimti tik 2 ne mažesnius nei 30 cm ilgio upėtakius arba kiršlius.
Rokas Aniulis, žvejys mėgėjas
