Kaip ir kas kartą, kai mūsų vandens telkinius padengia tvirtas ledas, praėjusių metų pabaigoje Lietuvos ežerus ir tvenkinius nusėdo tūkstančiai poledinės žvejybos entuziastų. Vieni taikosi į lydekas, kiti į baltąją žuvį, dar kiti ieško seliavų ar stintų. Tačiau nėra jokios abejonės, kad populiariausia gaudoma žuvis – Lietuvos vandenų dryžius ešerys.
Tokio populiarumo ešerys sulaukia dėl kelių priežasčių. Visų pirma yra labai daug skirtingų būdų sėkmingai gaudyti ešerius, todėl kiekvienas žvejys randa ir gali pritaikyti sau patinkantį. Ešeriai taip pat vertinami dėl kovingumo, grožio ir skonio.
Tačiau pradedančiajam žvejui lengva pasiklysti masalų, meškerių ir kitos įrangos įvairovėje, dėl to dažnai prisibijoma šios žvejybos ar po vieno kito nesėkmingo bandymo nuleidžiamos rankos. Tad kaip tinkamai išsirinkti įrangą ir ką svarbu žinoti norint sėkmingai gaudyti ešerius iš po ledo?
Žvejyba avižėle
Žvejyba avižėle yra vienas populiariausių būdų gaudyti ešerius, ypač seklesniuose vandens telkiniuose, kur avižėlių nereikia leisti į didelį gylį. Ji yra skirstoma į dvi skirtingas sritis – žvejyba bemasaline avižėle ir tradicinė žvejyba avižėle, kai ant kabliuko prie avižėlės maunamas ir masalas, dažniausiai uodo truklio arba musės lervos.
Abiem žvejybos būdams naudojamos ganėtinai lengvos, dažniausiai 0,5–1,5 gramo sveriančios avižėlės ir meškerėlės su labai delikačiais ir jautriais sargeliais, aiškiai parodančiais bet kokį žuvies kibimą. Kibimą gali indikuoti tiek staiga nulinkęs sargelis, tiek atvirkščiai – staiga išsitiesinęs sargelis indikuoja, kad žuvis pakėlė avižėlę ir valas atsipalaidavo. Kartu su tokiomis meškerėlėmis dažniausiai naudojamos pačios paprasčiausios ritutės, kurių pagrindinė paskirtis – talpykla valui.
Dažnai jos neturi jokio stabdžio mechanizmo, o valą surenka lėtai ir nepatogiai, nes žvejyba efektyvaus ir greito valo vyniojimo paprasčiausiai nereikalauja, žuvis dažniausiai ištraukiama valą keliant ranka.
Siekiant maksimalaus jautrumo žvejojant avižėle dažniausiai naudojami labai ploni valai, jų diametras dažniausiai būna nuo 0,12 mm iki 0,08 mm. Toks plonytis valas reiškia, kad dalis žuvų jį nutraukia, taip pat yra rizika jį nupjauti į eketės kraštą, tačiau žvejybos avižėle efektyvumas atsveria šiuos trūkumus. Avižėle susivilioja tikrai ne tik ešeriai, ja galima pagauti įvairiausią žuvį, tarp jų yra stintos, aukšlės, raudės, kuojos, pūgžliai, karšiai, labai retais atvejais avižėle susigundo ir lydekos, tiesa, jos kone kiekvieną kartą nukanda ploną valą savo aštriais dantimis.
Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač išpopuliarėjo žvejyba būtent bemasale avižėle. Tokios avižėlės dažniausiai imituoja smulkius vandens vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Bemasale avižėle gaudoma trumpais judesiais drebinant avižėlę, tuo pačiu metu keliant meškerėlę aukštyn arba leidžiant žemyn, taip pateikiant avižėlę skirtingame gylyje. Laukiant kibimo stebimas sargelis, esant bet kokiam įtartinam sargelio judesiui meškerė staigiau keliama į viršų, taip pakertant žuvį.
Jaučiant kitame valo gale spurdančią žuvį, valas ranka keliamas pro eketę ant ledo paviršiaus. Žvejybos tradicine avižėle principas labai panašus, efektyviausia aktyvi žvejyba, daug dirbant su avižėle. Tačiau ant kabliuko esantį masalą galima tiesiog palikti vandenyje, kartais jį pajudinant. Tokia pasyvesnė žvejyba leidžia vienu metu gaudyti keliomis meškerėmis, skirtingose eketėse.
Žvejyba švytuoklėmis ir blizgėmis
Gaudant ešerius nuo ledo taip pat labai populiaru naudoti blizges ir švytuokles, dar vadinamas balansyrais. Šie masalai imituoja nedideles žuveles, kuriomis maitinasi ešeriai ir kitos plėšriosios žuvys. Tikslingai gaudant ešerius dažniausiai renkamasi naudoti mažesnes blizgutes ir balansyrus, didesni dažniau naudojami bandant sugauti lydeką.
Tiesa, ešeriai gali gan noriai kibti ir ant didesnių balansyrų, o naudodami mažas švytuokles ir blizgutes taip pat sulauksite lydekos kibimų. Dėl sunkesnių masalų ir galimybės susigrumti su dantytąja lydeka, žvejojant šiuo būdu, dažniausiai naudojami storesni valai, fluorokarboninis pavadėlis, kuris padidina tikimybę sėkmingai ištraukti lydeką. Naudojamas nuo 0,16 iki 0,25 storio pavadėlis, priklausomai nuo žuvies, į kurią taikomasi, dydžio ir lydekų populiacijos telkinyje.
Šiai žvejybai dažniausiai naudojamos kiek kietesnės meškerėlės, nei gaudant avižėle, dažniausiai vadinamos spiningais. Prie jų komplektuojamos inercinės ar nedidelės tradicinės žieminės ritės, leidžiančios gan greitai ir patogiai surinkti valą. Tai reikalinga todėl, kad šiuo būdu gaudoma ne tik sekliame, tačiau ir didesniame gylyje.
Žvejybos principas ganėtinai paprastas. Masalas nuleidžiamas prie dugno, tada nuo jo šiek tiek atkeliamas ir kas kelias sekundes šokdinamas staigiai pakeliant meškerėlę. Toks staigus judesys patraukia žuvies dėmesį, o besileisdamas masalas siūbuoja, blizga ir kitaip dirba provokuodamas kibimą. Kibimas dažniausiai pajuntamas keliant meškerę, dažniausiai pirma pajuntamas pasunkėjimas, o tada greitai kitame valo gale suspurda žuvis.
Tokiu atveju papildomai kirsti nereikia, nes žuvis pakertama keliant meškerę į viršų. Neretai kibimą galima pastebėti ir atliekant pauzę, nuleidus masalą į įprastą padėtį. Jį galite atpažinti pagal neįprastai eketėje į vieną ar kitą pusę judantį valą, jeigu valas staiga atsipalaiduoja, agresyvesni kibimai gali būti ir tiesiog juntami. Tai puikus būdas mėgstantiesiems aktyvią žvejybą, kadangi retai kada ilgai užsibūnama vienoje vietoje, gręžiama daug ekečių, kelias minutes nesulaukus kibimo einama prie kitos eketės, taip ieškant aktyvios žuvies.
Žvejyba „velniu“
„Velniu“ tarp žvejų vadinama sistemėlė, kurios gale pritvirtintas apvalus, sunkus, dažniausiai tarp 30–50 gramų sveriantis svarmuo, prie kurio iš skirtingų pusių pritvirtinti du kabliukai, kurie dažniausiai įvairiai papuošti, neretai naudojamos ir įvairios muselės, patraukiančios žuvies dėmesį. Virš svorio su dviem kabliukais dažniausiai randamas dar vienas kabliukas, ant kurio galima dėti įvairiausią masalą ar vietoj jo naudoti museles.
Skirtingai nei minėti žvejybos būdai, šis retai naudojamas gaudant sekliuose vandens telkiniuose, jis skirtas žvejybai dideliame gylyje, dažniausiai naudojamas Kauno mariose, Kuršių mariose ir giliuose ežeruose.
Naudojama įranga ganėtinai panaši į tą, kuri naudojama gaudant su švytuoklėmis. Pats spiningėlis dažnai naudojamas kietesnis, galintis susitvarkyti su dideliu svoriu, renkamasi naudoti rites, galinčias pakankamai greitai pakelti masalą iš didelio gylio. „Velnias“ nuleidžiamas iki pat dugno, nuo kurio kas kelias sekundes yra šokdinamas keliant meškerėlę į viršų, po ko svoriui vėl leidžiama nusileisti ant dugno, po kelių sekundžių veiksmas kartojamas.
Toks šokdinimas vienoje eketėje gali būti kartojamas iki poros šimtų kartų, jeigu kibimo nesulaukiama, pereinama prie kitos eketės. „Velniais“ sėkmingai gaudomi ne tik ešeriai, bet ir kita plėšrioji žuvis, pavyzdžiui, starkiai, lydekos. Siekiant užtikrinti gerą kabliukų darbą, išvengti susipainiojimo ir norint sėkmingai ištraukti plėšriąsias žuvis, dažniausiai naudojami gana stori valai. Pavadėlio storis ne plonesnis nei 0,25 mm ir gali siekti net 0,35 mm.
Išsirinkę priimtiniausią ar mėgstamam telkiniui tinkamiausią žvejybos būdą greitai perprasite ešerių žvejybos subtilybes, rasite vietas, kuriose jie laikosi, ir galėsite mėgautis viena smagiausių žvejybų per visus metus. Lipdami ant ledo nepamirškite su savimi turėti smaigų ir kitų saugos priemonių. Būkite atidūs ir nelipkite ant nesaugaus ledo.
