Search
Close this search box.

Seliavos – giliųjų ežerų lobis: kaip pagauti šią paslaptingą žuvį?

Seliava – nedidelė, lašišinių žuvų šeimai priklausanti žuvelė, žvejų mėgėjų akiratyje ji atsirado gana neseniai. Nors pavienių seliavas gaudančių žvejų buvo visuomet, plačiau jų žvejyba populiarėti pradėjo prieš mažiau nei dešimtį metų, susidomėjimas seliavomis auga kiekvieną sezoną. 

Žuvelės dažniausiai būna 15–20 centimetrų ilgio, tačiau pasitaiko ir 30 centimetrų siekiančių trofėjų. Savo išvaizda panašios į silkes ar Lietuvoje labai populiarias stintas, už pastarąsias yra didesnės. Ant nugaros turi visoms lašišinėms žuvims būdingą riebalinį peleką.

Seliavų randama giliuosiuose Lietuvos ežeruose, dažniausiai gaudomos giliose duobėse ir jų pakraščiuose. Tokie ežerai net yra išskirti į atskirą kategoriją, neretai jie vadinami seliaviniais. Seliavinių ežerų didžiausias gylis dažnai viršija 20 metrų, neretas ežeras vietomis gilesnis nei 40 metrų. Tokiuose gyliuose ir gaudomos seliavos. Pati seliavų žvejyba tikrai specifinė, reikalaujanti nemažai pasiruošimo ir kantrybės, tačiau jeigu viską darysite teisingai, anksčiau ar vėliau būsite apdovanotas viena labiausiai dėl savo skonio vertinamų žuvų Lietuvoje.

Įranga seliavų žvejybai

Seliavos gali būti gaudomos tiek nuo ledo, tiek atvirame vandenyje, iš valties. Žvejojant bet kuriuo iš šių būdų naudojama ganėtinai panaši įranga, tad įsigiję specialiai seliavoms skirtą meškerėlę ją nesunkiai pritaikysite bet kokiomis sąlygomis. Meškerės dažniausiai skirstomos į du tipus: tradicinės, turinčios vieną jautrią galūnę, padedančią tiksliai atskirti atsargius seliavų kibimus, ir meškerės su papildomu sargeliu, esančiu tiesiai virš viršūnės, jis taip pat padeda identifikuoti kibimą ir leidžia lėčiau, delikačiau pateikti masalą.

Meškerės su dviem sargeliais žvejų dar vadinamos „chlapūškėmis“ – tikriausiai dėl garso, kurį atsiremdamas į meškerės viršūnę skleidžia sargelis. Abi meškerių rūšys puikiai tinkamos seliavų žvejybai ir leis sėkmingai jas gaudyti, svarbiausia, kad įrankis būtų pakankamai jautrus. Meškerės dažniausiai būna 60–100 centimetrų ilgio, dažniausiai trumpesnės meškerės naudojamos žvejojant nuo ledo, ilgesnės – gaudant iš valties, tačiau bet kokią meškerėlę galima sėkmingai naudoti abiem atvejais.

Tinkamas ritės pasirinkimas taip pat svarbus norint mėgautis seliavų žvejyba. Žuvis nėra galinga ar didelė, todėl ritės su galingu stabdžiu tikrai nereikia, tačiau rekomenduojama rinktis neinercines rites, leidžiančias greitai surinkti valą, o ištraukus žuvį greitai vėl nuleisti sistemėlę į didelį gylį.

Tam puikiai tiks kone visos žiemos žvejybai nuo ledo skirtos neinercinės ritės ar mažesnės, lengviems spiningėliams skirtos ritės. Rekomenduojama nenaudoti pinto valo, ypač žvejojant nuo ledo, kadangi jis pradeda gerti vandenį, šalti prie žiedelių, o tai atima dalį žvejybos malonumo. Dažniausiai renkamasi naudoti paprastą, gan ploną monofilamentinį valą, prie jo tvirtinamos sistemėlės.

Sėkmingai seliavų žvejybai taip pat reikalingas ir echolotas. Nors vieną kitą žuvį pagauti ir pasimėgauti žvejybos teikiamais malonumais galima ir be jo, echolotas padeda tiksliau nustatyti žuvų buvimo vietą ir leidžia nešvaistyti laiko bandant gaudyti ten, kur žuvies nėra nė kvapo. Nors dažnai seliavos gaudomos dideliame gylyje, tai nereiškia, kad žuvis laikosi prie dugno. 40 metrų gylio duobėje žuvies būriai gali laikytis nuo dugno pakilę ir 10 ar 15 metrų, tad echolotas padeda nustatyti tikslią jų buvimo vietą.

Seliavinės sistemėlės

Ne vienas patyręs seliavų žvejys pasakys, kad tinkamai parinkta sistemėlė yra sėkmingos žvejybos paslaptis. Sistemėles galima rištis pačiam arba įsigyti paruoštas sistemas, kurias pakanka prijungti prie pagrindinio valo. Pastarųjų pasiūla rinkoje vis auga, tad žvejui mėgėjui tikrai nebus sunku rasti patinkantį variantą. Tarp visų sistemėlių rasite vieną bendrą bruožą – jos rišamos iš 6 kabliukų, kadangi tai maksimalus leidžiamas kabliukų skaičius. Taip užtikrinamas didžiausias šansas pagauti žuvį.

Seliavų žvejybos populiarumui vos pradėjus įgauti pagreitį sistemėlės buvo labai paprastos. Dažniausiai buvo naudojami gan ploni fluorokarbono pavadėliai, prie jų pririšti 6 neilgi atvadėliai su kabliukais, o pagrindinio pavadėlio gale pririštas svarelis, leidžiantis nuskandinti sistemą. Masalui dažniausiai renkamasi naudoti uodo trūklio lervas. Žinoma, žvejai netruko pademonstruoti savo išradingumo ir sistemėlės gana greitai tobulėja bei keičiasi.

Dabartinės sistemos dažniausiai būna 2–3 metrų ilgio, su 6 kabliukais, pririštais ant 5–10 centimetrų ilgio atvadėlių. Dalyje sistemų svarelius pakeitė blizgutės, patraukiančios žuvų dėmesį. Be abejonės, populiariausia pastarųjų sistema turi įvairiausiomis spalvomis mirksinčias akutes. Dideliame gylyje šviesos nedaug, tad ryškiai šviečianti akutė greitai sulaukia susidomėjimo. Dažniausiai naudojamos balta arba žalia šviesa šviečiančios akutės.

Sistemos rišamos prie gana plono, dažniausiai 0,14 arba 0,12 milimetro storio fluorokarbono valo, atvadėliai ne storesni nei pagrindinis sistemos valas. Kabliukai taip pat naudojami mažyčiai, kad juos galėtų nesunkiai apžioti seliava. Dažniausiai 14–16 dydžio, tačiau kai kurie žvejai mėgsta naudoti ir 18 ar net 20 dydžio kabliukus.

Ant kabliukų maunama viena ar dvi uodo trūklio lervos. Kartais kabliukai papuošiami smulkiais karoliukais ar nedideliais fosforiniais taškeliais, jie sugeria šviesą iš aplinkos ir panirę šviečia, taip viliodami žuvis. Vis dažniau mėginama seliavas pagauti ir bemasalėmis sistemomis, nenaudojant uodo trūklio lervų ar kitų gyvūninės kilmės masalų. Tokia žvejyba taip pat gali būti sėkminga ir atnešti puikių rezultatų. Bemasalėse sistemose dėl savo savybės sugerti šviesą taip pat dažniausiai pasitelkiami fosforo turintys elementai.

Kaip rasti seliavą?

Kaip jau buvo minėta, geriausias ir patikimiausias būdas rasti seliavos buvimo vietą ežere – echolotas. Tačiau ką daryti, jeigu echoloto neturite, tačiau norite išbandyti savo jėgas seliavų žūklėje? Tai tikrai nėra neįmanoma, tereikia žinoti, kaip ieškoti žuvies. Šiais laikais internete apstu įvairiausios informacijos, ja pasinaudojus galima pagauti seliavą ir be echoloto.

Pirmiausia reikėtų susirasti Lietuvos seliavinių ežerų sąrašą ir iš šio sąrašo išsirinkti vandens telkinį, kuriame norite žvejoti. Tai padarę skirkite laiko ir išnaršykite Lietuvos ežerų batimetrinius žemėlapius, čia rasite detaliai pažymėtus ežerų dugno duomenis, gylį konkrečiose vietose. Išsirinkite ir pasižymėkite giliausias vietas, ten ir bandykite sėkmę gaudydami stintas.

Neapsiribokite duobių viduriu, žuvys neretai laikosi duobių pakraščiuose, kaip jau minėta, seliava nebūtinai bus nusileidusi prie dugno, tad skirkite laiko patikrinti ir vidurinį vandens sluoksnį.

Žiemą atvykę gaudyti seliavų, ant ežero ledo neretai pamatysite gausų būrį žvejų pastatytų palapinių. Tikėtina, kad tose palapinėse nuo vėjo ir šalčio slepiasi būtent seliavas gaudantys žvejai, tokiu atveju verta glaustis netoliese, kadangi žvejų gausa pažymi žuvies buvimo vietą. Vis dėlto nevažiuokite aklai tikėdamiesi, kad žuvies buvimo vietą visada išduos žvejai, prieš vykdami prie telkinio raskite jo batimetrinį žemėlapį ir jį išanalizuokite.

Seliavos gali būti aktyvios bet kuriuo paros metu, nuspėti aktyvumo piką sunku, todėl žvejai į seliavų žvejybą dažniausiai važiuoja ilgam laikui, neretai ir parai ar dar ilgiau.

Jeigu seliavų žvejyba nepasisekė, nenuleiskite rankų. Šią žuvį reikia perprasti, atsirinkti žvejybos vietas, tam tikro telkinio žuvų tendencijas. Svarbu nepamiršti, kad kartais žuvys būna tiesiog neaktyvios. Smalsūs, užsispyrę ir seliavų žūklei daug dėmesio skiriantys žvejai anksčiau ar vėliau apdovanojami įsimintina, sėkminga kilmingų Lietuvos giliųjų ežerų žuvų žvejyba.

TAIP PAT SKAITYKITE