Kiekvienais metais Lietuvos upėse ir upeliuose, tiesiai mums po nosimi, kartojasi ta pati žadą atimanti istorija. Iš Baltijos jūros per Kuršių marias į savo nerštavietes upėse atplaukia karališkosios žuvys – lašišos ir šlakiai. Jų kelionė tikrai įspūdinga, mat iki nerštaviečių žuvys dažnai plaukia kelis šimtus kilometrų, šiuo laikotarpiu dėl hormonų kaitos patirdamos vieną įdomiausių transformacijų žuvų pasaulyje.
Didžiausios lašišos – Lietuvoje?
Nors lašišų žvejyba Lietuvoje kiekvienais metais tampa vis populiaresnė, dalis žvejų ir nemaža dalis žvejyba neužsiimančių žmonių nė nežino, kad Lietuvos upėse neršia šios karališkosios milžinės. Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje ichtiologų Kęstučio Skrupskelio ir Sauliaus Stakėno atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje atlantinės lašišos iki savo nerštaviečių nukeliauja toliausiai visame pasaulyje – žuvų nuplauktas atstumas nuo jūros iki upių aukštupių neretai viršija 500 kilometrų. Negana to, šis kelias pilnas iššūkių ir pavojų, kurie prasideda nuo verslinės žvejybos tinklų, esančių Kuršių mariose, ir pasibaigia didelėmis pastangomis lipant per užtvankas ir žuvitakius, o jau pasiekusios nerštavietes lašišos neretai gyvenimą baigia brakonierių rankose.
Tokį kelią įveikti gali tik stipriausios žuvys, todėl Lietuvoje sutinkamos lašišos, be abejonės, yra vienos didžiausių pasaulyje. Mūsų upėse neršiančios lašišos gali siekti iki 140 centimetrų ilgį ir daugiau nei 40 kilogramų svorį, o ilgesnių nei metro žuvų sutinkama ganėtinai dažnai. Tokį dydį atlantinės lašišos gali pasiekti ir todėl, kad nemaža dalis žuvų nerštą išgyvena ir grįžta į jūrą, kur atgavusios jėgas ir per tą laiką paūgėjusios grįžta į nerštavietes. Lašišų šeimai tai gan retas bruožas, kadangi didelė dalis kitų lašišų rūšių, kurios Lietuvoje negyvena, po neršto miršta nuo išsekimo.
Nuo lizdo iki jūros
Lašišos nerštavietėms renkasi seklias, sraunias vietas, kur ant dugno yra daug grunto. Lašišos kruopščiai išvalo dumblą ir kitą augaliją, taip nerštui paruošdamos lizdus. Grunte lašišos užkasa apvaisintus ikrelius ir jie vystosi apie 4 mėnesius, o kovo ir balandžio mėnesiais išsirita 17–20 mm ilgio jaunikliai. Jiems kiek paaugus ant šonų atsiranda pailgos tamsios dėmės, tarp jų – mažesni juodi ir raudoni taškeliai. Šios žymės pranyksta, kai žuvis pasiekia 10–15 cm ilgį. Šią stadiją pasiekusi lašiša vadinama rituoliu.
Jeigu jums būtų parodytos dvi atlantinės lašišos nuotraukos, viena – jūroje gyvenančios žuvies, kita – neršiančios lašišos, vargu ar patikėtumėte, kad tai ta pati žuvis.
Upėse išsiritusios lašišos ir šlakiai gyvena 2–3 metus ir maitinasi daugiausia įvairiomis lervomis, skraidančiais vabzdžiais, netyčia nukritusiais į vandenį. Dėl santykinai skurdaus maisto raciono auga lėtai, tačiau atsigriebia su kaupu, kai pirmą kartą pasiekia jūros pakrantes ir susipažįsta su sūriu vandeniu. Į jūrą atplaukusios žuvys dažniausiai nesveria nei 100 gramų, bet čia pradeda maitintis smulkiais bestuburiais, vėžiagyviais, kiek ūgtelėjusios – ir kitomis smulkiomis žuvimis. Tokia gausi dieta lemia tai, kad žuvys pradeda augti gerokai greičiau. Pirmą kartą neršti lašišos plaukia sulaukusios 4–5 metų, per porą metų jūroje pasiekusios 2–3 kilogramų svorį.
Neįtikėtina transformacija
Jeigu jums būtų parodytos dvi atlantinės lašišos nuotraukos, viena – jūroje gyvenančios žuvies, kita – neršiančios lašišos, vargu ar patikėtumėte, kad tai ta pati žuvis. Migracijos ir neršto metu lašišos visiškai nesimaitina, iš jūros išplaukusios blizgios sidabrinės žuvys keičia spalvą į rudą, išryškėja juodi taškai viršutinėje kūno dalyje, pilvas gali įgauti šviesiai rusvą ar blankią oranžinę spalvą, ant kūno taip pat atsiranda šviesiai rusvų ir oranžinių žymių. Atrodo taip, lyg rudenį neršti atplaukiančios lašišos ima pavyzdį iš medžių ir nusprendžia nusispalvinti rudeninėmis spalvomis.
Tokią spalvinę transformaciją patiria visos lašišos ir šlakiai, atplaukiantys neršti, tačiau ji neprilygsta fiziniam pasikeitimui, kurį demonstruoja neršti pasiruošę lašišų patinai. Labai dažnai patinėlių spalvinimas būna gerokai ryškesnis nei patelių, o pagrindinis skiriamasis bruožas – ištįsęs ir užsilenkęs apatinis žandikaulis, lašišautojų atitinkamai vadinamas tiesiog kabliu. Šis pasikeitimas pradeda vykti žuviai vos palikus jūrą ir vystosi iki pat neršto, tad pasiruošę neršti ar neršiantys patinėliai visuomet demonstruoja įspūdingiausias spalvas ir kablius. Šios transformacijos pradžioje, vos išplaukus iš jūros, patinėliams iškrinta įprasti dantys ir išauga gerokai didesni, atgal užlinkę nerštiniai dantys. Apatinis žandikaulis po truputį pradeda tįsti, o kiek vėliau ir lenktis atgal.
Po neršto į jūrą grįžtančios žuvies kaukolė po truputį pradeda atgauti įprastą formą ir sūrų vandenį pasiekusi žuvis, it nieko nebūtų nutikę, ryški kaip sidabro luitas vėl skalauja Baltijos jūros vandenis. Tokią transformaciją lašišos gali patirti net iki 4 kartų per gyvenimą, jeigu kas kartą po neršto sėkmingai grįžta į jūrą, atsigauna ir po metų ar dvejų vėl gali grįžti į nerštavietes Lietuvos upių aukštupiuose.
Lašišų žvejyba Lietuvoje
Niekam nenuostabu, kad mūsų vandenyse esant tokio įspūdingo dydžio ir jėgos žuvų jas bando sugauti tūkstančiai entuziastų, kiekvienais metais išsirikiuojančių upių pakrantėse su meškerėmis rankose ir akimis pilnomis tikėjimo, kad šiandien pasiseks. Lašišų ir šlakių žvejyba Lietuvoje skirstoma į du sezonus: rudens sezoną, kai gaudoma į nerštavietes iš jūros plaukiančios žuvys, ir žiemos ir pavasario sezoną, kai bandoma pagauti žuvis, po neršto grįžtančias į jūrą. Šiuos du sezonus skiria kiek daugiau nei dviejų mėnesių tarpas, šiuo laikotarpiu visose lašišinėse ir šlakinėse upėse draudžiama bet kokia žvejyba, o prie upės pasirodžius su žvejybos įrankiu, net jeigu neturite siekio gaudyti lašišą, gali tekti susimokėti nemažą baudą.
Nors pirmos lašišos Neryje dažnai pradeda rodytis dar vasarą, jų gerokai padaugėja ir jų aktyvumas padidėja vandeniui atšalus, vandens temperatūrai nukritus žemiau nei 10 laipsnių. Pačiu sezono įkarščiu laikoma rugsėjo pabaiga ir pirma spalio mėnesio pusė. Spalio 16 dieną įsigalioja lašišų žvejybos draudimas, trunkantis iki pat Kalėdų. Visas žuvis, pagautas nuo spalio 1-os iki spalio 15 dienos, būtina paleisti, pasiimti galima tik žuvis, pagautas iki spalio mėnesio. Nusprendus žuvį pasiimti būtina perplėšti turimą licenciją, leidžiančią vieną žuvį pasiimti su savimi, taip pažymint, kad licencija išnaudota.
Svarbu paminėti, kad žvejo mėgėjo kortelė limituotai lašišų ir šlakių žvejybai yra būtina. Norint gaudyti karališkąsias žuvis, vien žvejo mėgėjo bilieto neužtenka, net jeigu ir neturite planų žuvis imti su savimi. Nuo rugsėjo iki spalio mėnesio vidurio gaudant lašišinėse upėse ši kortelė būtina net tada, kai gaudote ne lašišines žuvis. Taip pat svarbu žinoti, kad kortelės lašišų ir šlakių žvejybai Nemune nėra parduodamos, lašišų ir šlakių žvejyba šioje upėje nėra leistina, tad netyčia pagavus lašišą Nemune ją būtina kuo skubiau paleisti, o pamačius pažeidėjus, tikslingai gaudančius lašišas arba nepaleidžiančius atsitiktinai pagautų lašišų, reikėtų informuoti aplinkos apsaugą.
Brakonieriai – pavojus, kuris nemiega
Brakonierius, tai žodis daugeliui žmonių keliantis asociacijas su egzotiškais kraštais ir gyvūnais, tačiau realybė tokia, kad norint ieškoti rimtos problemos su brakonieriais toli dairytis nereikia. Brakonieriai be abejonės kelia patį didžiausią pavojų lašišoms ir šlakiams neršto metu. Šios žuvys, sugebėjusios išvengti klastingų verslininkų tinklų pinklių ir tūkstančių žvejų kabliukų, nukeliavusios 500 ar dar daugiau kilometrų iki savo nerštaviečių tikrai nusipelno ramybės. Tačiau būtent čia, kur jos yra pačios pažeidžiamiausios, lašišų silpnybėmis naudojasi brakonieriai.
Deja, tarp žmonių vis dar plinta mitas, kad laukinė lašiša, pagauta upėje, yra išskirtinai sveika ir skani. Realybė – visai kitokia.
Apie jų keliamą pavojų, brakonieriavimo taktikas ir tai, kaip galime padėti išsaugoti žuvis, sutiko papasakoti Paulius, jau ne vienus metus lapkričio mėnesį praleidžiantis prie Dubysos upės. Kartu su keliais bendraminčiais jis mėgina apsaugoti ten neršiančias žuvis nuo brakonierių pinklių. Paklaustas apie didžiausias problemas kovoje su brakonieriais, jis įvardijo dvi – aplinkos apsaugos darbuotojų indėlio trūkumą ir žvejybos sezonui pasibaigus susidomėjimą lašišomis prarandančius žvejus.
Pernai kasdien važiuodamas nuo Kauno iki Dubysos ir atgal Paulius sukorė daugiau nei 3 000 kilometrų. Jis tikrino žinomas nerštavietes ir paslėptose kamerose esančią medžiagą. Jam apmaudu, kad brakonierių vaikščiodamas paupiais sutiko gerokai daugiau nei aplinkos apsaugos darbuotojų. Tiksliau – aplinkosaugininkų nesutiko nė vieno, nors ne paslaptis, kad nuostabiame ichtiologiniame draustinyje neršiančios žuvys domina brakonierius. Deja, vos keli entuziastai negali būti visose vietose vienu metu, tad lankydami žinomas nerštavietes jas dažnai randa tuščias, o tai, kas nutikę, liudija tik pakrantėje išsibarstę lašišų žvynai – pralaimėtos kovos su brakonieriumi ženklas.
Oficialiais Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, pernai per akciją „Lašiša 2020“ buvo atliktas 351 reidas, patikrinti 2 292 žvejai mėgėjai ir 20 žuvitakių. Nustatyti 132 mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimai, 54 iš jų buvo šiurkštūs. Iš nusižengėlių paimta 150 įrankių: 77 mėgėjų žvejybos, 55 – ne mėgėjų žvejybos ir 18 kitų įrankių. Svarbu paminėti, kad šie duomenys yra iš viso akcijos „Lašiša 2020“ laikotarpio, nuo rugsėjo mėnesio pradžios. Atskira informacija apie pažeidimus, nustatytus žvejybos sezonui pasibaigus (nuo spalio 16 dienos), nėra pateikiama. Duomenų apie akciją „Lašiša 2021“ tikimasi sulaukti gruodžio mėnesį.
Nerštavietėse esančios žuvys yra labai pažeidžiamos – jos ignoruoja visus aplinkos pavojus, todėl tampa lengvu grobiu brakonieriams. Deja, tarp žmonių vis dar plinta mitas, kad laukinė lašiša, pagauta upėje, yra išskirtinai sveika ir skani. Realybė – visai kitokia. Iš jūros išplaukusi lašiša visiškai nustoja maitintis, todėl jos kūnas negauna jokių maistinių medžiagų, mėsa praranda visas gerąsias savybes ir maistinę vertę. Mėsa iš rausvos, kurią dažnai siejame su lašišomis, tampa pilkšva ir praranda skonį. Taigi pirkdami laukinę upėje pagautą lašišą įsigyjate ne ką kita, kaip nelegaliai pagautą, savo maistinėmis savybėmis praktiškai bevertę žuvį.
Brakonieriai vengia bet kokio viešumo, nenori būti pastebėti, todėl matydami žmones prie upės dažniausiai nusprendžia žuvis palikti ramybėje.
Mažesniuose upeliuose lašišos neretai brakonieriaujamos tiesiog šakėmis ar žeberklais, kadangi prie žuvies prieiti lengva, o didesnėse upėse dažnai naudojama kabliavimo taktika, kur itin sunkūs masalai su dideliais trišakiais kabliukais velkami dugnu ir staigiai traukiami ten, kur laikosi žuvis, bandant ją užkabinti už šono, peleko ar nugaros. Už bet kokią žvejybą lašišinėse upėse neršto metu yra taikoma 550 eurų bauda, prie kurios prisideda 970 eurų įkainis už kiekvieną sugautą žuvį, tačiau brakonierių tai negąsdina ir žinodami, kad aplinkos apsaugos darbuotojus sutikti galimybė maža, rizikuoja ir neleistinai stekena mūsų šalies gyvosios gamtos išteklius.
Kaip galime pagerinti situaciją?
Dėl netinkamos lašišinių žuvų apsaugos kaltinti vien tik Aplinkos apsaugos departamentą negalima, kadangi prie to galime prisidėti ir patys. Paulius dalijosi liūdesiu dėl to, kad žvejybos sezono metu prie upių apstu žvejų, tačiau žvejybai pasibaigus pamirštama ir žuvų gerovė. Padaryti reikia tikrai nedaug – paprasčiausiai apsilankyti prie upių, kuriose neršia šios karališkos žuvys. Brakonieriai vengia bet kokio viešumo, nenori būti pastebėti, todėl matydami žmones prie upės dažniausiai nusprendžia žuvis palikti ramybėje.
„Lašišines žuvis Lietuvoje gaudo tūkstančiai žmonių. Jie ima atostogas, gyvena, stovyklauja prie upių, socialiniuose tinkluose džiaugiasi įspūdingais laimikiais, tačiau labai gaila, bet retas kuris iš šių žuvų gerbėjų nori prisidėti prie jų apsaugos, išsaugojimo bei išteklių gausinimo. Žmogaus veikla neabejotinai veikia gamtą, kurios resursai nėra beribiai. Be mūsų pagalbos bei tvaraus požiūrio į gamtą bei jos išteklius po kelių metų stebėsime tuščias upes. Todėl labai norėtume pakviesti prisidėti prie prasmingų darbų“, – apie visų žmonių indėlio svarbą antrino visuomeninės asociacijos „Lašišos Dienoraštis“ atstovas, pridūręs, kad įkurti šią asociaciją pastūmėjo didžiuliai tauriųjų žuvų brakonieriavimo mastai Lietuvoje.
Kartu su draugais, pažįstamais ir kitais gamtai neabejingais žmonėmis jis pradėjo vykdyti intensyvią aplinkosauginę veiklą.
„Kiekvienais metais šią idėją palaiko ir jungiasi vis daugiau entuziastų, kurie prisideda prie šimtus kilometrų neršti atplaukiančių lašišų ir šlakių apsaugos. Bemiegės naktys, daugybė praleistų valandų prie upių, tai – kasdienybė, prasidėjus šių žuvų neršto laikotarpiui. Tačiau tai tik viena iš mūsų veiklos krypčių. Čia svarbiu faktoriumi tampa ir visuomenės švietimas bei informacijos sklaida.
Kaip asociacija bendraujame su Valstybinėmis institucijomis, teikiame aiškiai suformuluotus pasiūlymus siekiant bendro tikslo – išsaugoti ir gausinti žuvų išteklius. Problemų matoma išties daug, tačiau tikimės, kad visiems drauge pavyks sukurti efektyviai veikiantį tauriųjų žuvų apsaugos mechanizmą“, – apie atliekamus darbus pasakojo „Lašišos Dienoraščio“ atstovas paraginęs kreiptis visus norinčius prisidėti prie jų veiklos. Tiesa, pasak jo, kartais atsiranda ir apsimestinių „pagalbininkų“.
„Šiemet į mus kreipėsi asmuo, kuris teigė, kad nori prisidėti prie mūsų veiklos, saugoti lašišines žuvis, tačiau vėliau buvo sugautas neleistinai, elektra gaudantis žuvis. Noriu paminėti, jog visuomet labai atidžiai renkamės žmones, bendraujame ir į savo veiklą įtraukiame tik asmenis, kuriais išties pasitikime“, – patikino „Lašišos Dienoraščio“ atstovas.
Lietuvoje turime tokį nuostabų gamtos stebuklą – kone didžiausias lašišas pasaulyje atplaukiančias neršti į mūsų upes. Tačiau lašišų populiacija lengvai pažeidžiama, o atstatoma labai sunkiai. Puikų to pavyzdį turime kaimyninėje Lenkijoje, kur net dirbtinio veisimo būdais nepavyksta atstatyti jokios lašišų populiacijos, nes vietinės žuvys buvo išnaikintos žvejų ir verslininkų. Teisingi sprendimai, pasimokymas iš svetimų klaidų, natūralių gamtos išteklių apsauga padės sulaukti, kol Lietuva taps rojumi žemėje žvejams ir gamtos mylėtojams.
