Lietuva yra labai turtinga savo žuvų įvairove. Kone kiekvienas per savo gyvenimą meškerę rankose laikęs žmogus atskiria lydeką, ešerį, karpį, karosą ar kuoją, tačiau net tarp labiausiai užkietėjusių žvejų neretai pasitaiko tokių, kurie niekada nėra girdėję apie Lietuvos upių gražuolį kiršlį, Dzūkijos krašte dar vadinamą taparu.
Taip yra todėl, kad kiršlys yra gana retai pagaunamas, kai nėra tikslingai gaudomas, yra ganėtinai išrankus masalams, norint jį pagauti reikia puikiai suprasti kiršlių racioną ir pamėginti pasiūlyti jiems į natūralų maistą kuo panašesnio masalo.
Išvaizda
Jeigu jums kada nors pavyko pamatyti gražų kiršlį, turbūt pagalvojote, kad šiai žuviai vieta ne upėje, o akvariume. Kiršliai itin gražiomis spalvomis pasipuošia rudenį, kai vanduo atšąla. Tuomet jų žvynai įgauna geltonų, žalsvų ir raudonų atspalvių, o raštuoti pelekai spindi raudonais, žalsvais, net ryškiai mėlynais atspalviais. Tiesa, maži kiršliukai retai kada būna tokie spalvingi, dažniausiai per daug neišsiskiria, atpažinti juos lengviausia pagal pelekus. Kiršliai turi didelį ir spalvingą viršutinį peleką, dėl to kiršlį sumaišyti su kita žuvimi beveik neįmanoma. Patinėlių pelekas išskirtinai didelis ir dažniausiai spalvingesnis nei patelių.
Kiršlys – tikra upių žuvis, mėgstanti srovę ir šaltą vandenį.
Kiršliai nėra itin didelės žuvys, kartais gali užaugti iki 60 centimetrų ilgio, tačiau tokie egzemplioriai Lietuvoje praktiškai neaptinkami. Mūsų upėse pagautas 40 centimetrų ilgį viršijantis kiršlys gali būti laikomas trofėjumi, o kiršlys, siekiantis 50 centimetrų, – gyvenimo žuvimi. Kūnas pailgas, gana siauras, padengtas ganėtinai stambiais, kietais žvynais. Kiršlys yra lašišinių žuvų šeimai priklausanti žuvis, tai pažymi už didžiojo nugaros peleko esantis nedidukas riebalinis pelekas, tokį turi visos lašišinės žuvys. Kiršlio galva palyginti nedidelė, burna maža.
Kur ieškoti kiršlio?
Kiršlys – tikra upių žuvis, mėgstanti srovę ir šaltą vandenį. Dažniausiai jų aptinkama Merkio, Šventosios, Neries, Žeimenos upių baseinuose, taip pat Minijos, Jūros baseinuose. Kiršliams išgyventi reikalingas šaltas vanduo, todėl kiršlių daugiausia šaltiniuotose upėse, kuriose vandens temperatūra išlieka santykinai žema, net kaitinant vasaros karščiams. Mėgsta greitą srovę, kadangi ji atneša deguonies prisotintą vandenį. Siauras, žemas kiršlio kūnas puikiai pritaikytas priglusti prie akmenų, čia pasislėpusiam kiršliui nereikia nuolat kovoti su srove. Čia jis laukia, kol jam srovė atneša maisto, dažniausiai tai būna įvairių vandenyje besiritančių vabzdžių lervos.
Skirtingai nei daugeliui kitų žuvų, kiršliui nereikia didelio gylio, vėlyvą pavasarį ir vasarą net dideli kiršliai dažnai pagaunami ten, kur vandens gylis nesiekia nė pusės metro, rudenį ir žiemą kiršliai pasitraukia į šiek tiek gilesnes vietas, tačiau vis tiek nenutolsta nuo srovės. Mėgsta vietas, kur dugnas nėra labai apaugęs augmenija, renkasi žvirgždu, žvyru ar smėliu padengtą dugną.
Elgsena ir mityba
Skirtingai nei upėtakiai, kurie dažnai gyvena tose pačiose upėse, kiršliai nėra išskirtinai baikštūs. Nors rankomis kiršlio tikrai nepagausite, tačiau prisiartinti galima ganėtinai arti. Pagavę vieną kiršlį, neretai toje pačioje vietoje galėsite pagauti ir daugiau, kiti kiršliai neišsibaidys. Mažuose upeliuose, esant skaidriam vandeniui, galima nesunkiai matyti srovėje plaukiojančius kiršlius.
Norint pagauti kiršlį svarbiausia suprasti, kuo ir kur jie maitinasi.
Kadangi kiršliai minta smulkiu maistu – įvairiais vabzdžiais, kitų žuvų ikrais, išskirtiniais atvejais nedidelėmis žuvelėmis, jiems norint pripildyti skrandžius maitintis reikia daug ir dažnai. Kiršliai gan aktyviai maitinasi beveik visada, todėl kiršlių galima pagauti nuo pat aušros iki sutemų. Maitinasi godžiai, nėra išskirtinai atsargūs.
Kaip pagauti kiršlį?
Norint pagauti kiršlį svarbiausia suprasti, kuo ir kur jie maitinasi. Didesnėse upėse, ypač ten, kur gyliai didesni, kiršliai retai kada kyla į vandens paviršių maitintis. Taip yra todėl, kad mitybos bazė arti dugno yra ganėtinai turtinga, o pastangų maitintis prie dugno esančiais vabzdžiais reikia daug mažiau, nei kilti į vandens paviršių, kas reikalauja daug energijos. Ten, kur vanduo seklesnis, energijos norint pakilti į vandens paviršių reikia mažiau, tuomet kiršlių racione vis dažniau atsiranda įvairių vabzdžių, kurie išsiritę plaukia vandens paviršiumi, taip pat ir nuo kranto į vandenį nukritusių vabzdžių ar vikšrų.
Kai vandens paviršiuje ir tiesiai virš jo skraido daug vabzdžių, neretai galima pamatyti kiršlį, visu savo kūnu iššokantį iš vandens paviršiaus, bandantį pagauti vieną ar kitą vabzdį tiesiai iš oro. Norint pagauti kiršlį, reikėtų stengtis imituoti tai, kuo jie maitinasi. Jeigu atvykę į žvejybos vietą nematote akivaizdžiai nuo paviršiaus maistą renkančių vabzdžių, tuomet tikslingiau būtų naudoti skęstančius masalus.
Pravartu žinoti vandenyje besivystančių vabzdžių tendencijas, kurie vandenyje išsirita iš lervos ir pakyla į vandens paviršių, išskleidžia sparnus ir išskrenda. Tokie vabzdžiai dažniausiai į paviršių kilti pradeda antroje dienos pusėje. Ryte jų lervos vis dar būna ant dugno, prilipusios prie akmenų ar augalijos, po pietų iš lėto pradeda kilti vandens paviršiaus link, o išskrenda gan vėlai, artėjant sutemai.
Atitinkamai gaudyti kiršlius ryte tikslingiausia prie pat dugno, vėliau viduriniame vandens sluoksnyje, o vakarop – paviršiuje. Tiesa, tai galioja tada, kai vandenyje gyvenantys vabzdžiai ritasi. Šaltuoju metų laiku ar tada, kai nematote jokio sujudimo vandens paviršiuje, tikslingiausia naudoti skęstančius masalus, bandant pagauti kiršlį prie dugno ar viduriniame vandens sluoksnyje.
Kiršlių žvejyba Lietuvoje draudžiama nuo kovo 1 iki gegužės 15 dienos, šiuo metu vyksta kiršlių nerštas.
Kiršlių žvejyba populiariausia tarp žvejų muselininkų. To priežastis gana paprasta – žvejojant museline meškere įmanoma žuviai pateikti išskirtinai lengvų masalų. Tokių lengvų, kad jie plūduriuoja vandens paviršiuje kaip ką tik išsiritę vabzdžiai. Žvejojant tradiciniais metodais pateikti labai smulkų ir labai lengvą masalą yra sudėtinga, gerai užmesti – kone neįmanoma.
Taigi, su spiningu kiršlių pagaunama gerokai rečiau, dažniausiai netyčia, bandant pagauti upėtakį. Tokiais atvejais godūs kiršliai atakuoja nedideles žuvelių imitacijas. Tačiau norint tikslingai pagauti ne po vieną kiršlį, reikėtų naudoti gerokai mažesnius masalus, dažnai geriausių masalų kiršliams ilgis nesiekia net centimetro, paviršiniai masalai gali sverti mažiau nei 0,1 gramo, o štai pasunkinti masalai, kuriais žvejojama arti dugno, neviršija 1 gramo svorio.
Labai svarbu paminėti, kad kiršlių žvejoti gyvosios kilmės masalais (sliekais, lervomis, vabzdžiais) negalima, tai draudžia įstatymas. Nors kiršliai noriai maitintųsi ant kabliuko patiektais vabzdžiais ir lervomis, tokia žvejyba jums gali užtraukti nemažą baudą ir žvejybos įrankių konfiskaciją. Būtent todėl kiršliams gaudyti ir yra naudojamos įvairiausios dirbtinės imitacijos, o ne tikros lervos ar vabzdžiai. Taip pat kiršlių žvejyba Lietuvoje draudžiama nuo kovo 1 iki gegužės 15 dienos, šiuo metu vyksta kiršlių nerštas.
Apibendrinant galima teigti, kad kiršlys sukelia daug mįslių ir klausimų tiems, kurie nori jį pagauti. Tačiau daugelis nors kartą prie upės pasisveikinusių su šiuo gražuoliu nori tai pakartoti dar ne kartą. Visgi ne visur Lietuvoje gali rasti tokios egzotiškos išvaizdos žuvį. Negana to, kiršliai gyvena gražiausiose šalies vietose, srauniuose upeliuose, miškų ir pievų apsuptyje, o tai pažintį su kiršliais daro dar žavingesnę.
Rokas Aniulis, žvejys mėgėjas
