Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, vos tik pradeda dažniau pasirodyti saulutė, o sniegas ir ledas baigia ištirpti, žvejai pradeda kalbėti apie šapalų žvejybą upėse kaip masalą naudojant batoną. Nėra jokių abejonių, kad būtent batonu gaudyti šapalus šiuo metų laiku, iki pat vėlyvo pavasario, yra vienas iš efektyviausių būdų pagauti šių storasprandžių, o pati žvejyba aktyvi ir nenuobodi, todėl labai pamėgta aktyvų laisvalaikį besirenkančių žvejų.
Pavasarį gali pasitaikyti ir gana didelių šapalų, su jais susikauti būna labai smagu, šios žvejybos tikslas tikrai ne vos už sprindį ilgesni šapaliukai, į kuriuos nespjaunama žvejojant nuo ledo. Pati žvejyba nėra labai sudėtinga, jos pagrindus perprasti ir gana sėkmingai gaudyti šapalus galima ir pirmą sezoną, bet, žinoma, tam reikia šiokio tokio supratimo apie žuvies elgseną, galimas jos buvimo vietas ir apie patį žvejybos principą.
Kur ieškoti šapalų?
Šapalų Lietuvoje aptinkama labai plačiai, jie gyvena daugelyje sraunesnių upių ir upelių. Didžiausi egzemplioriai pagaunami didesnėse ir vidutinio dydžio upėse, tokiose kaip Neris, Merkys, Minija, Nevėžis, Dubysa, Žeimena, Nemunas, Šventoji, tačiau neretai stambių šapalų galima pamatyti ir mažesniuose šių upių intakuose.
Net ir ankstyvą pavasarį, vandens temperatūrai esant gan žemai, šapalų nereikia ieškoti pačiose giliausiose upių vietose, kadangi iš duobių jie pasitraukia ir maitintis po žiemos pradeda gana anksti, su batonu ir gaudoma aktyvi žuvis.
Dažniausiai šapalų randama vietose, kur vandens gylis siekia 1–1,5 metro, tačiau maitinasi jie tikrai nebūtinai tik prie dugno, kaip dažnai manoma. Tai srovę mėgstanti žuvis, todėl jos ir reikėtų ieškoti vietose, kur srovė teka, o ne ten, kur ji gerokai sulėtėja ar visiškai sustoja.
Tokios šapalų buvimo vietos paslaptis paprasta – srovė atneša įvairiausių vabzdžių, jų lervų ir kito maisto, kuriuo minta šapalai. Srovė paaiškina ir tai, kodėl šapalai dažnai užkimba arčiau vandens paviršiaus ar viduriniame jo sluoksnyje, o ne prie pat dugno. Upėse srovė paviršiuje yra greitesnė nei prie dugno, tad greitesnė srovė maistą iškelia į viršutinį ir vidurinį vandens sluoksnius.
Šapalas upėje laikosi ne pačioje srovėje, bet netoli jos, kad pamatęs maisto kąsnelį galėtų greitai įplaukti, pasimaitinti ir išplaukti iš srovės, taip sunaudojama mažiausiai energijos, kurios reikėtų tikrai daug norint nuolatos išsilaikyti srovėje.
Slėptuvėmis dažniausiai tampa po vandeniu esantys didesni akmenys, įkritusios medžių šakos ir priekrantėse esančios išgraužos, todėl žvejojant šapalus reikėtų nevengti savo masalo pasiūlyti srovėje, pratekančioje šalia įvairių po vandeniu esančių struktūrų, mat prie jų prigludę nuo srovės dažnai ir slepiasi šapalai.
Naudojama įranga
Dažniausiai šapalai šiuo metodu gaudomi naudojant plūdinę meškerę. Prabangių įrankių čia tikrai nereikia, galima sėkmingai gaudyti ir naudojant kiekvienam žvejui prieinamas, o daugelio turbūt ir turimas meškeres. Šioje žvejyboje patogiausia naudoti gana ilgas meškeres, leidžiančias toliau užmesti ir išlaikyti valo kontrolę atliekant ilgus vedžiojimus, o jie tikrai yra labai reikalingi.
Naudojamas plūdinei žvejybai gan įprasto storio valas, pagrindinis valas – 0,18 mm storio, gali būti kiek plonesnis ar vos storesnis. Prie jo rišamas pavadėlis – būtinai plonesnis už pagrindinį valą, dažniausiai apie 0,14 mm storio, tačiau šapalams esant itin atsargiems ar žinant, kad didelių žuvų gaudomame ruože yra nedaug, galima naudoti ir dar plonesnį, apie 0,12 mm storio pavadėlį.
Plūdės naudojamos gana sunkios, nemažos, kad jas būtų galima matyti iš toli. Esant malonioms oro sąlygoms, be didelio vėjo, galima naudoti ir 5–6 gramų plūdes, tačiau pučiant vėjui nevengiama ir 10 ar daugiau gramų sveriančių plūdžių, kurios ne tik leidžia lengviau užmesti, bet ir yra lengviau matomos, kai vėjas šiaušia vandens paviršių.
Naudojamos žvejybai srovėje skirtos plūdės, kurios visuomet išlieka vertikalioje pozicijoje valo atžvilgiu. Jos dažniausiai skandinamos slankiojančiu svareliu, po juo virš pavadėlio uždedamas mažas švininis svarelis, neleidžiantis slankiojančiam svareliui nusileisti iki pat masalo.
Prie pagrindinio valo rišamas gana ilgas, apie metrą ilgio siekiantis pavadėlis. Toks yra naudojamas todėl, kad šapalai gali būti baikštūs ir pamatę netoli pavadėlio esantį švininį svorį kartais pasibaido ar tampa įtarūs ir ignoruoja jiems siūlomą masalą. Prie pavadėlio rišamas arba nemažas kabliukas, arba sunkinta avižėlė, tai dažnai priklauso nuo to, kokiame gylyje maitinasi šapalai.
Ankstyvą pavasarį dažnai renkamasi naudoti avižėlę, nes ji padeda batoną išlaikyti šiek tiek giliau, čia, esant šaltam vandeniui, sulaukiama daugiau kibimų. Su kabliuku, atvirkščiai, galima leisti masalui plezdenti viršutiniame vandens sluoksnyje, tačiau tinkamai sureguliavus svarelį ir nesunkintu kabliuku galima pasiekti įvairų gylį.
Na, o dėl naudojamo batono – kiekvienas žvejys išsirenka savo mėgstamiausią ir tvirtai teigia, kad vienas batonas šapalų žvejybai yra geresnis už kitą, čia galėsite eksperimentuodami išsirinkti, jūsų nuomone, labiausiai šapalams patinkantį batoną.
Žvejybos technika
Kaip ir kiekviena žvejyba, šapalų žvejyba batonu turi savo subtilybių ir technikų, leidžiančių šapalą gaudyti sėkmingiau, nei jų nežinant. Visų pirma – reikėtų per daug stipriai nesuspausti batono, kurį dėsite ant kabliuko. Gerokai sugniuždytą batono gabalėlį galbūt ir lengviau užmauti ant kabliuko, o stipriai į gniužulą suspaustas masalas ir laikosi ilgiau, tačiau tai nėra itin efektyvus batono pateikimas norint pagauti šapalą.
Šioje žvejyboje dažniausiai švelniai atgnybiamas gabaliukas batono minkštimo ir per daug nespaudžiant lipdomas ant kabliuko, paslepiant kablio smaigalį. Be abejonės, toks masalas ant kabliuko laikosi tikrai netvirtai, tačiau srovėje elgiasi ir plevėsuoja natūraliau, judesiais labiau primindamas įprastą šapalui maistą, kitaip nei stipriai suspaustas batonas, mat pastarasis gan greitai grimzta dugno link.
Žinoma, batono tikrai negalima pavadinti tikslia natūralaus šapalo maisto imitacija, tačiau kažkodėl šį masalą žuvis labai mėgsta ir renkasi būtent gana laisvai plezdenantį batoną.
Dėl to, kad batonas ant kabliuko laikosi prastai, dažnas žvejys vedžiojimo pabaigoje specialiai staigiau kilsteli meškerę, kad batonas pats nukristų, taip žuvys šiek tiek jaukinamos žvejybos vietoje. Prieš kiekvieną vedžiojimą dedamas naujas batono gabalėlis. Tad jeigu šalia pamatysite nuolat pakirtimus darantį žvejį, tai nebūtinai reiškia, kad taip reaguojama į žuvies kibimus, galbūt tiesiog atsikratoma ant kabliuko dar esančio batono.
Masalas dažniausiai metamas su srove, leidžiant srovei nešti jį žemyn upe, žemiau žvejybos vietos. Vedžiojant masalą vis pristabdomas vedimas, sustojęs švinukas lieka vietoje, o batonas nešamas srovės toliau. Taip žuvis pirma pamato masalą, o ne srovės nešamą švininį svarelį.
Vedžiojimai daromi kuo ilgesni, masalui su srove leidžiama plaukti tol, kol sugebama įžiūrėti plūdę. Kai ryškaus plūdės galiuko nematyti, nuo kabliuko nupurtomas užsilikęs batonas, valas surenkamas, uždedamas naujas gabalėlis batono ir procesas kartojamas.
Laikas bandyti šapalus gaudyti su batonu – ant nosies, galbūt jau ir dabar prie upės sutiktumėte vieną kitą entuziastą, bandantį suvilioti storasprandį savo mėgstamais kepiniais. Belieka į rankas čiupti meškerę, aplankyti mėgstamą upę ar upelį ir išmėginti savo jėgas šioje žvejyboje.
Rokas Aniulis, žvejys mėgėjas
