Lydeka – viena labiausiai paplitusių plėšriųjų žuvų Lietuvoje, dėl savo dydžio, kovingumo ir grožio itin pamėgta žvejų mėgėjų. Daugeliui šios žuvies entuziastų ne paslaptis, kad ruduo yra pats geriausias metas norint pagauti įsimintiną egzempliorių, tačiau atėjus lapkričio mėnesiui ir vandeniui gerokai atšalus žvejai susivynioja meškeres ir laukia geresnių orų nė neįtardami, kad būtent dabar yra puikus laikas pagauti tikrai įspūdingą margašonę.
Prireiks kantrybės
Rugsėjo ir spalio mėnesiais patyrę žvejai neretai gali girtis dviženkliais laimikių skaičiais ir begale kibimų per dieną. Tokios žvejybos vis retesnės vėlyvą rudenį, tačiau kantrybe apsišarvavusius žvejus upės ir ežerai būtent dabar neretai apdovanoja įsimintinais laimikiais. Tikrai ne sutapimas, kad patyrę žvejai, puikiai pažįstantys savo žvejojamus vandens telkinius, įspūdingiausias lydekas pagauna būtent lapkričio mėnesį ar žiemą, o didžiausi egzemplioriai neretai viršija ir 100 cm ilgį.
Šaltuoju metų laiku žuvis ne tokia aktyvi, vietoj dešimčių kibimų, kurių galima tikėtis sezono pradžioje, dabar per visą dieną galima sulaukti tik vieno ar dviejų šansų susikauti su dantytąja Lietuvos vandenų plėšrūne. Tokia žvejyba tikrai ne iš lengvųjų, ypač žinant, kad tokiu metu neretai paspaudžia pirštų galiukus gerokai stingdantis šaltukas.
Kur ieškoti lydekos?
Norint pagauti lydeką reikia suprasti, kur jos praleidžia daugiausia laiko. Visų pirma lydeka yra plėšrūnė, kurios mitybos bazės pagrindą sudaro mažesnės žuvys. Vienas paprasčiausių būdų išsiaiškinti, kur gali plaukioti lydeka, – surasti vietas, kur laikosi didesnis kiekis smulkių žuvų, daugelio žvejų vadinamų mailiumi. Šiuo bendriniu apibūdinimu gali būti vadinamos įvairiausios smulkios žuvys, pavyzdžiui, aukšlės ir kuojos.
Kitaip nei mano dalis žvejų, norint išsiaiškinti, kur laikosi smulkios žuvys, tikrai nėra būtinas echolotas ar kitas įrenginys. Vienas paprasčiausių metodų yra pasivaikščioti upės ar ežero pakrantėmis, o jeigu žvejojate iš valties – apžiūrėti netoliese kranto esančias žoles ir lelijas.
Didžioji dalis smulkių žuvelių Lietuvoje atšalus vandeniui pradeda būriuotis gilesnėse duobėse, tad jeigu netoli kranto esančiuose sėkliuose dar randate būrius smulkių žuvų, tuomet didelė tikimybė, kad netoliese tyko ir lydeka. Jeigu tokių žuvų nerandate, tikslingiau lydekų ieškoti didesniame gylyje. Pravartu žinoti, kad upėse mailius pakrantėse laikosi gerokai ilgiau nei ežeruose, todėl net tada, kai ežeruose jau reikėtų ieškoti lydekų giliose duobėse, upėse galima sėkmingai jas gaudyti sėkliuose.
Ežeruose lydekos šiuo metu neretai laikosi ant ribos tarp duobės ir seklesnės vietos, dažnai pakyla iš duobės maitintis sekliau esančiomis žuvimis, pasimaitinusios vėl nugrimzta į duobės gelmes.
Žvejojant sėkliuose vienos geriausių vietų dažnai būna plotai, kuriuose daug vandens lelijų. Antroje rudens pusėje lelijos greitai pradeda sėsti ant dugno, atsiveria vietos, kuriose anksčiau žvejoti būtų buvę neįmanoma, apie lelijas liudija tik vis dar paviršiuje likęs vienas kitas lapelis ir lelijų lapais nuklotas dugnas, prie kurio patruliuojančios lydekos tampa kone nepastebimos.
Ten, kur lelijų ar kitos augalijos mažai, vertėtų ieškoti kliuvinių, kurie suteikia vietą lydekoms pasislėpti nuo srovės ir nuo kitų žuvų, kad galėtų jas užpulti iš pasalų. Tai gali būti vandenyje esančios medžių šakos, kelmai ar akmenys. Ežeruose lydekos šiuo metu neretai laikosi ant ribos tarp duobės ir seklesnės vietos, dažnai pakyla iš duobės maitintis sekliau esančiomis žuvimis, pasimaitinusios vėl nugrimzta į duobės gelmes.
Masalai ir jų pateikimas
Vienas dažniausiai kartojamų patarimų, susijusių su lydekų žvejyba vėlyvą rudenį ir žiemą, – masalų didinimas. Metų pabaigoje naudojami masalai turėtų būti gerokai didesni už tuos, kuriuos naudojate pavasarį, vasarą ar rudens pradžioje. To priežastis gan paprasta – vandeniui gerokai atšalus lydekai reikia daugiau energijos norint atakuoti žuvį, negana to, rudens pradžioje lydekos dažnai gerai įminta ir nejaučia skubos žūtbūt pripildyti pilvą.
Todėl lydekos privengia smulkmės vaikymosi ir renkasi retesnius, bet didesnius kąsnelius, taip užsitikrindamos, kad besivaikydamos žuvį nesudegins daugiau energijos, nei gaus iš maisto. Tai nereiškia, kad lydekos vėlyvą rudenį pagauti nedideliais masalais neįmanoma, tačiau tikslingai gaudant dideles lydekas dažniausiai naudojami atitinkamai dideli masalai.
Masalo pateikimas vėlyvą rudenį ir žiemą taip pat dažnai yra lėtesnis. Taip yra todėl, kad lydekos dažnai apstoja aklai vaikytis žuveles ir laukia lengvo, užtikrinto grobio. Tarp masalo patraukimų dažnai daromos gan ilgos pauzės, leidžiančios masalui nugrimzti iki dugno ir ten pagulėti.
Neretai lydeka seka masalo darbą ir kimba būtent tada, kai po ilgesnės pertraukos masalas vėl sujuda. Dažnai nerekomenduojama rinktis masalų, kurių darbui reikalingas nuolatinis traukimas ar judinimas, daug geriau pasiteisina tie, kuriuos galima pateikti labai lėtai, su ilgesnėmis pauzėmis.
Tikimybė pagauti didžiausią gyvenime lydeką šiuo metu gana didelė, tereikia pažinti vandenį, kuriame žvejojate.
Dėl galimybės išskirtinai lėtai pateikti masalą vis labiau populiarėja lydekų žvejyba museline meškere. Iš vandenyje itin daug judesio turinčių medžiagų pagamintos muselės, imituojančios įvairias žuveles, sveria labai nedaug. Nedidelis svoris reiškia, kad muselės skęsta išskirtinai lėtai, o tinkamai parinkus muselinį valą net žvejojant santykinai nedideliame gylyje galima daryti labai ilgas pauzes neleidžiant muselei pasiekti dugno.
Pauzės akimirką muselė plevėsuoja vandenyje pritraukdama plėšrūnių dėmesį ir labai lėtai leidžiasi dugno link. Žuvis susikoncentruoja į blizgią plevėsuojančią muselę ir kelis kartus ją truktelėjus neretai sulaukiama užtikrinto kibimo. Toks masalo darbas imituoja sužeistą ar nusilpusią žuvelę, lydekai atrodo, kad tai lengvas grobis, todėl jį atakuoja nenorėdama praleisti lengvo užkandžio.
Kai kalba pasisuka ne apie dydį ir pateikimą, o apie spalvas, neretai išgirstama įvairių nuomonių. Nors pagauti lydeką galima tiek ryškiu masalu, tiek natūralesnių žuvelių imitacijomis, žiemą ir vėlyvą rudenį dažniau renkamasi naudoti ryškius, blizgius masalus. Dažnai pasiteisina salotiniai, rožiniai, raudoni, mėlyni masalai ar tokios spalvos masalo akcentai. Akį rėžiančios spalvos labiau patraukia plėšriųjų žuvų dėmesį ir išprovokuoja puolimą tada, kai gyvos žuvelės ar natūralios jų imitacijos būtų ignoruojamos.
Tinkamai pasiruošus žvejybai, užsiplikius termosą karštos arbatos ir deramai apsirengus, vėlyvą rudenį ir žiemą pagauti didelę lydeką pasiryžusiam žvejui tereikia palinkėti kantrybės. Tikimybė pagauti didžiausią gyvenime lydeką šiuo metu gana didelė, tereikia pažinti vandenį, kuriame žvejojate, ir nenusivilti, jeigu kelias valandas, o gal net ir kelias žvejybos dienas nesulaukiate kibimo. Kita užkibusi žuvis gali būti ta, apie kurią svajojote.
Rokas Aniulis, žvejys mėgėjas
