Didelė dalis žmonių, kurie apie muselinę žvejybą yra tik girdėję ar matę iš šono, mano, kad tai vasaros užsiėmimas, kuriuo mėgautis galima tik tada, kai vandens paviršiuje ritasi įvairūs vabzdžiai. Daugelis muselininkų į šį hobį taip pat panyra su vizija apie delikačiai surištas vabzdžių imitacijas ir paviršiuje besimaitinančius kiršlius ar upėtakius.
Tai tikrai yra svarbu, be galo įdomu, tačiau tai tik maža dalis to, kas vadinama museline žvejyba. Lietuvoje muselininkai žvejoja praktiškai be perstojo, vienintelis dalykas, stabdantis muselininkus, tai ledu pasidengusios upės, kartais trumpam laikui priverčiančios muselinės žvejybos mėgėjus apie žuvis svajoti namuose.
Žinoma, vandeniui atvėsus ir vabzdžių kiekiui paviršiuje sumažėjus neverta tikėtis efektyvios žvejybos plaukiančiomis muselėmis, tačiau pasikeitus į skęstančias museles sėkmingai žvejoti museline meškere galima net tada, kai lauke kūną stingdo šaltukas.
Sausos muselės
Sausomis muselėmis vadinamos būtent tos muselės, kurios plaukia vandens paviršiuje ir imituoja įvairius ką tik išsiritusius vandens vabzdžius arba nuo pakrantėje esančių krūmų, medžių ar pievų į vandenį įkritusius vabalus. Tokios muselės daromos iš įvairiausių plūdrių medžiagų, tokių kaip elnio kailis, polipropilenas, gaidžio plunksnos ir kitos tam tinkamos medžiagos. Tokios muselės dažniausiai yra itin lengvos, jų svoris neverčia muselės skęsti vandenyje.
Lietuvoje sausos musės sezonas dažniausiai prasideda gegužės 15 dieną, pasibaigus kiršlių žvejybos draudimui, tačiau upėtakį ar šapalą pagauti sausa musele gali pavykti ir anksčiau, ypač orui atšilus. Taip pat būtent nuo gegužės vidurio pradedama dairytis didžiojo lašalo išskridimo. Metas, kai pradeda ristis didieji lašalai, yra kone pats rezultatyviausias ir, be abejonės, pats įdomiausias per visą muselinę žvejybą, nes žuvys jais maitinasi godžiai, kartais net visu kūnu iššokdamos iš vandens, kad iš oro nugriebtų riebesnį kąsnelį.
Neretai sėkmingos žūklės sausa musele tikimybę indikuoja vandens paviršiuje vis pasirodantys ratilai, liudijantys apie paviršiuje besimaitinančias žuvis. Muselininkai tai vadina „bulkavimu“ ir šis procesas neretai ne tik matomas, bet ir girdimas. Tinkamai parinkus muselę ir imituojant vandenyje matomus vabzdžius sėkmingai žvejoti kiršlius sausa musele galima iki pat lapkričio vidurio, vėliau gyvybės vandens paviršiuje gerokai sumažėja ir sausos muselės padedamos į dėžutes iki kito pavasario.
Šlapios muselės
Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, šlapios muselės skęsta, o ne plaukia vandens paviršiumi. Tiesa, šlapios muselės skęsta ganėtinai lėtai ir vis dar yra skirtos žvejybai viršutiniame bei viduriniame vandens sluoksniuose. Priklausomai nuo to, kokios medžiagos buvo naudotos rišant muselę, ir nuo žvejybos būdo, šlapios muselės dažniausiai nuskęsta nuo 10 iki 50 centimetrų.
Tokios muselės dažniausiai imituoja dar vis besiritančius vandens vabzdžius, baigiančius savo lervos stadiją ir kylančius į vandens paviršių tapti sparnuotais vabzdžiais. Taip pat šlapiomis muselėmis imituojami ir į vandenį įkritę ir skęsti pradėję sausumos vabalai. Šlapia muselė tai kone seniausias muselės tipas, naudotas muselinei žvejybai, literatūroje jos pirmą kartą minimos dar viduramžiais, 14 amžiuje. Sakoma, kad būtent nuo šlapių muselių ir prasidėjo muselinė žvejyba.
Šlapiosios muselės sezonas Lietuvoje yra panašiu metu kaip ir sausosios muselės sezonas. Vabzdžiai vandenyje ristis pradeda vandeniui šiek tiek pašilus, pasiekus maždaug 7 laipsnių temperatūrą, būtent tuo metu ir pradedama žvejoti šlapiomis musėmis. Sezonas tęsiasi iki lapkričio vidurio, kol vis dar aktyviai ritasi vabzdžiai.
Nimfos
Nimfos (angl. nymphs) imituoja įvairius vandens vabzdžius prieš jų tapimą suaugusiais, tai dažniausiai vabzdžiai nimfinėje stadijoje arba vabzdžių lervos. Šioje stadijoje vandens vabzdžiai gyvena ant dugno, prisiglaudę prie akmenų ar augalijos, todėl ir musės efektyviausiai dirba arti dugno. Nimfos dažniausiai yra sunkintos volframiniais svareliais arba švinu, siekiant užtikrinti optimalų skendimo greitį.
Būtent žvejyba nimfomis yra labiausiai pamėgta žvejų sportininkų, kadangi šiuo būdu sugaunamas didžiausias žuvų skaičius, lyginant su bet kokiomis kitomis muselėmis. Tai plačiausiai naudojamos musės ne tik tarp Lietuvos sportininkų, bet ir Europos ar pasaulio čempionatuose. Taip yra todėl, kad tikros nimfos ir lervos sudaro didelę upėtakių, kiršlių ir dalies kitų žuvų mitybos dalį, taip pat jos lengvai pasiekiamos ir maitinimasis jomis reikalauja mažiau energijos nei kitomis musėmis, dėl kurių reikia eikvoti energiją kylant į vandens paviršių.
Žvejybai nimfomis apibrėžto sezono nėra, jomis sėkmingai žvejoti galima visus metus, jeigu upės nėra užšalusios. Nemaža dalis muselininkų renkasi nuo kovo 1 iki gegužės 15 dienos nimfomis nežvejoti ar žvejoti mažiau, kadangi tuo metu upėse neršia kiršliai, kurie ypač mėgsta nimfas. Jų nenaudojant kiršlių pagaunama mažiau ir leidžiama jiems neršti.
Strymeriai
Strymeriais (angl. streamers) dažniausiai imituojama ne viena iš vabzdžių ritimosi stadijų, o kiti vandenyje gyvenantys gyviai. Dažniausiai strymeriais imituojamos mažos žuvelės, varlės ir dėlės, kuriomis maitinasi plėšrios žuvys, tokios kaip upėtakiai ar šapalai, kartais strymeriai suvilioja ir lydeką ar ešerį. Su strymeriais gerokai rečiau pagaunami kiršliai, kadangi šie dažniausiai renkasi smulkesnį maistą, vabzdžius. Šios muselės taip pat dažniausiai sunkinamos volframiniais svareliais ir švinu, tačiau, kitaip nei nimfomis, strymeriais ne visada žvejojama arti dugno.
Priklausomai nuo metų laiko ir imituojamo gyvio, efektyviai strymeriais žvejoti galima tiek viršutiniame, tiek viduriniame, tiek apatiniame vandens sluoksnyje. Tai, kur žvejojama, priklauso nuo to, kiek muselė buvo sunkinta ir kokia žvejybos įranga naudojama. Žvejyba strymeriais efektyvi visus metus, tačiau nuo spalio 15 iki sausio 1 dienos jais dažniausiai nežvejojama. Taip yra todėl, kad šiuo metu dėl upėtakių neršto negalima jų žvejoti, taip pat negalima net pasirodyti su žvejybos įrankiu prie upėtakinių upių, todėl muselininkams lieka keli upių ruožai, kur galima gaudyti kiršlius, o pastarieji naudojant strymerius kimba rečiau.
Lašišinės musės
Kaip galima atspėti iš pavadinimo, lašišinės musės skirtos lašišų ir šlakių žvejybai. Kaip ir šlapios musės, jos taip pat turi labai ilgą istoriją ir naudojamos jau ne vieną šimtmetį. Kitaip nei visos iki dabar minėtos musės, lašišinės musės dažniausiai neimituoja konkretaus gyvio. Dėl lašišų žvejybos yra begalės neatsakytų klausimų ir tai, dėl ko lašiša kimba kaip jauką naudojant muselę ar masalą, vis dar lieka paslaptimi. Per daugelį metų žvejų pastebėta, į kokias spalvas ir kokias muses lašišos reaguoja geriausiai, tačiau pasirinkimas kiekvieno žvejo dėžutėse gana stipriai skiriasi.
Lietuvoje yra du atskiri lašišų ir šlakių žvejybos sezonai. Pirmasis tęsiasi maždaug nuo rugsėjo pradžios iki spalio 15 dienos, per jį gaudomos į nerštavietes plaukiančios žuvys. Dažniausiai šiuo metu naudojamos mažesnės muselės, žvejojama viršutiniame ar viduriniame vandens sluoksnyje. Žiemą, nuo gruodžio 25 dienos iki pat pavasario, gaudomos iš nerštaviečių atgal į jūrą grįžtančios žuvys. Šiuo metu, gaudant šaltame vandenyje, dažniausiai naudojamos didesnės, sunkesnės musės ir gaudoma apatiniame vandens sluoksnyje.
Lydekinės musės
Paskutinė didelė Lietuvoje naudojamų musių kategorija yra lydekinės musės. Tai, be abejonės, pačios didžiausios muselės, imituojančios dažniausią lydekų grobį – mažas ir vidutinio dydžio žuveles. Lydekos neretai vadinamos vandens pasaulio šarkomis ir mėgsta įvairius blizgučius, tad jų lydekinėse musėse netrūksta.
Lydekas muselėmis galima gaudyti visus metus, išskyrus jų neršto laikotarpį nuo kovo 1 iki balandžio 20 dienos. Esant šiltam vandeniui, vasarą, rudens pradžioje dažniausiai naudojamos mažesnės, 10–15 centimetrų ilgio muselės. Vandeniui atšalus muselės didinamos, gali siekti ir 30 centimetrų ilgį. Kaip ir su strymeriais, lydekinėmis muselėmis žvejoti galima visuose vandens sluoksniuose, žvejybos vieta priklauso nuo to, kur tuo metu maitinasi lydekos.
Taigi, muselinė žvejyba nėra tik įvairių vandens paviršiuje plaukiojančių vabzdžių imitavimas, taip pat tai nėra tik vasaros laikotarpio užsiėmimas. Jei pažinsite savo museles ir žinosite, kaip tinkamai jomis naudotis, museline meškere sėkmingai gaudysite įvairiausias žuvis bet kuriuo metų laiku.
Rokas Aniulis, žvejys mėgėjas
