Karšiai – itin Lietuvos žvejų mėgstamos žuvys, dažnai siejamos su šiltuoju metų laiku. Tačiau įpusėjus žiemai, kaip ir kiekvienais metais, pradedama kalbėti apie šių žuvų žvejybą nuo ledo. Žiemos pradžioje karšiai dažniausiai būna vangūs, todėl žvejai renkasi savo laiką skirti kitoms žuvims. Sausiui įpusėjus, žinoma, jeigu ledas storas ir saugus, vienas kitas žvejys pradeda tikslingai ieškoti aktyvių karšių nuo ledo, o nusišypsojus sėkmei entuziastų gretos ant vandens telkinių greitai pradeda gausėti.
Karšis – tai karpinių žuvų šeimai priklausanti žuvis, plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, gyvenanti ežeruose, upėse, tvenkiniuose, taip pat Kuršių mariose, kartais net Baltijos jūros pakrantėse. Žuvis aukšta, kuprota, šonai plokšti, mažesni karšiai dažniausiai sidabrinės spalvos, didesni egzemplioriai įgauna sodrų auksinį ar bronzinį atspalvį. Gali augti iki 7 kilogramų svorio, tačiau žiemą dažniausiai pagaunami gerokai mažesni nei šiltuoju metų laiku. Vieno kilogramo svorį viršijantis karšis, pagautas nuo ledo, laikomas puikiu laimikiu. Karšiai – dugninės žuvys, dažniausiai gyvena giliose vietose, maitinasi ant dugno ar netoli jo.
Kaip gaudomas nuo ledo?
Žiemą karšiai dažniausiai laikosi būriuose, ganėtinai nedideliuose plotuose, būriai retai migruoja toliau nuo savo buvimo vietos, todėl žvejui svarbu išsiaiškinti populiarias karšių lankymosi vietas. Augant įvairių echolotų populiarumui, daugelis žvejų būtent jais tikrina dugną, ieškodami žuvų ženklų. Atsirinkus perspektyvias vietas galima mėginti žuvis prisivilioti pašarais. Ne paslaptis, kad šėrimas žvejybos vietose yra būtina sėkmingos karšių žvejybos dalis.
Tiesa, dėl pašaro sudėties vieno aiškaus atsakymo nėra. Vieni sėkmingai gaudo naudodami paprastus karšiams skirtus pašarus, kurių galima rasti kone kiekvienoje žvejybos parduotuvėje. Kiti įsitikinę, kad vieni ar kiti priedai pašarą padaro daug efektyvesnį. Neretai į pašarą maišomi duonos džiūvėsėliai, įvairūs kvapai. Kone visi žvejai kartu su pašaru įmaišo ir uodų truklių lervų, tas pačias lervas vėliau naudoja kaip masalą bandydami pagauti karšį.
Nuo pasišėrimo iki pirmų kibimų gali praeiti ganėtinai ilgas laikas. Esant galimybei žvejai dar iš vakaro savo vietas pašeria lipniu pašaru, kuris gan ilgai sklaidosi, išsiardo ne taip greitai. Kitą dieną naudojamas identiškas pašaras, tačiau gerokai biresnis, kad greitai pasiskleidęs pakviestų žuvis maitintis ten, kur vakare jau buvo ėdesio.
Žvejojant dažniausiai naudojami ganėtinai ploni, 0,12–0,14 milimetro storio, valai. Prie jų rišamos arba volframinės avižėlės, arba paprastas kabliukas, o virš jo tvirtinamas svarelis, padedantis masalui pasiekti dugną. Ant kabliuko kabinamas ganėtinai nemažas masalo kiekis, populiariausias masalas – uodų truklių lervos. Jų ant kabliuko vienu metu maunama 10 ir daugiau. Kartais vienu metu ant kabliuko maunamos ir uodų truklių, ir musių lervos. Masalas leidžiamas prie pat dugno tose pačiose eketėse, kur buvo šeriama pašaru.
Pastebėta, kad kone geriausiai karšiai kimba anksti ryte, apie pietus kuriam laikui kibimų skaičius ženkliai sumažėja, vėl suaktyvėja pradedant vakarėti. Gali būti labai aktyvūs ir naktį, todėl neretai ant vandens telkinių nuo vėjo ir šalčio apsisaugoję palapinėmis žvejai gaudydami karšius praleidžia visą naktį.
Įranga
Karšių žvejyboje prabangios įrangos tikrai nereikia. Čia tiks pačios paprasčiausios meškerėlės ir ritės. Kibimai pastebimi nenuleidžiant akių nuo jautraus sargelio arba poledinei žvejybai skirtos plūdės, dalis žvejų naudoja ir poledinei žvejybai skirtus garsinius signalizatorius, apie kibimą pranešančius pypsėjimu ar kitu garsu. Kibimai gali labai skirtis, kartais aktyvi žuvis gan agresyviai ima masalą, tada kibimas matomas labai aiškiai ir nepalieka jokių abejonių.
Kitais kartais karšiai itin atsargiai ragauja masalą ir kibimą indikuoti gali net patys švelniausi sargelio ar plūdės krustelėjimai. Dažniausiai karšio kibimus pažymi sargelio kėlimas į viršų, ne tempimas žemyn. Daug įmantrybių renkantis įrangą tikrai nereikia, svarbiausia naudoti tinkamo storio valą ir pakankamai jautrius sargelius ar plūdeles, padėsiančius efektyviai atpažinti atsargius kibimus.
Kur ieškoti karšio?
Kaip ir minėta anksčiau, karšių paieškoje vis labiau populiarėja įvairiausi poledinei žvejybai tinkantys echolotai. Jie aiškiai parodo prie dugno besibūriuojančias žuvis ir taip atskleidžia potencialias karšių buvimo vietas. Tačiau reikia žinoti ir tai, kokiose vietose tikslingiausia mirkyti savo echolotą ieškant karšių. Nors žuvys dažniausiai laikosi ganėtinai giliai, nesirenka pačių giliausių duobių.
Dažniausiai karšių galima rasti šlaitų iškyšuliuose, prieš nusileidimą į duobę arba tarpuose tarp duobių, kur gylis siekia iki 10 metrų. Nors pasitaiko ir giliau besibūriuojančių karšių, jų tikslingai ieškoti 30 metrų siekiančiose duobėse tikrai neverta. Dažniausiai karšiai renkasi vietas, kur dugne gausu žvyro ir molio, nemažai įvairių nuosėdų. Nesibūriuoja ten, kur gausu vandens augalų. Dugnas turėtų būti ganėtinai lygus, karšiams reikalingas nemažas vienodo gylio plotas.
Karšių būriavimosi vietos dažniausiai nesikeičia, metai iš metų galima grįžti į sėkmingos žvejybos vietas ir toliau juos gaudyti. Žinoma, pradedančiam žvejui sunkiausia tokias vietas atsirinkti. Vienas paprasčiausių, bet tuo pat metu veiksmingiausių būdų žvejybos vietų paieškoms – pasivaikščioti po vandens telkinį, ieškant senų ekečių, aplink kurias matyti pašaro likučių.
Perspektyvias žvejybos vietas taip pat gali išduoti žvejų palapinės, kurių ant ledo paviršiaus dažnai būna ne viena. Žinoma, tądien žvejų neišvarysite ir palapinės nepastumsite, tačiau vietą galite įsiminti ir ten pabandyti pagauti karšį kitą dieną. Tuo metu galite paieškoti laisvesnės vietos tarp palapinių ir savo sėkmę bandyti ten.
Jeigu toje vietoje telkinio reljefas ir dugnas tinkamas karšiams, labai tikėtina, kad būtent jiems ir buvo skirtas prieš tai eketėje žvejojusio žvejo pašaras. Karšių žvejybos vietą žymi ir tai, kad aplinkui 10–15 metrų spinduliu turėtų netrūkti ekečių. Pagavus didesnį karšį toje vietoje kibimas kuriam laikui sustoja, žuvys išbaidomos, tačiau sėkmingai žvejybą tęsti galima už kelių ar keliolikos metrų esančioje eketėje, o praėjus šiek tiek laiko grįžti ten, kur sulaukėte daugiau kibimų.
Karšių žvejyba nuo ledo tikrai ne ta, kurioje jau nuo pirmos dienos galėtumėte rodyti geriausius rezultatus. Ji reikalauja ganėtinai daug pasiruošimo, pirmi sezonai dažniausiai skiriami vietoms, pašarams atsirinkti. Net puikiai žinant vietas ir veiksmingus pašarus, žuvys gali būti tiesiog neaktyvios, kibimai reti ir vangūs arba jų gali visiškai nebūti.
Tačiau ne veltui būtent šią žvejybą renkasi vis daugiau žvejų. Karšiai, net ir žinant, kad nuo ledo jie kimba mažesni, yra gerokai didesni nei daugelis nuo ledo gaudomų žuvų, o žvejojant plonais valais gali suteikti tikrą adrenalino dozę net labiausiai patyrusiam žvejui. Nėra jokios abejonės, kad net viena kita sėkminga žvejyba su kaupu atperka visus vargus, kuriuos reikia patirti bandant perprasti karšių žvejybą nuo ledo.
