Praėjus dviem valandom po saulėtekio plūdė paniro vos du kartus. Abu sykius užkibo nedideli pūgžliukai. Karšių, apie kuriuos Virintų pakrantėse sekamos legendos, nė uodegos nematėme… Tad ir neapsakomai išgirtoje vietoje gali nesumeškerioti nieko, jei nemokėsi prisivilioti žuvų ir sužadinti, joms apetitą.
Maisto paieškos
Žuvys gyvena pagal savo pasaulio, kuris labai skiriasi nuo mūsiškio ir kuriame viešpatauja tyla, dėsnius. Vienas jų – galbūt svarbiausias – maistas, maisto paieškos. Karšių ir kuojų būriai per parą nuplaukia ne vieną kilometrą, lyg su minų ieškikliais tikrinami didžiulius ežero ar upės dugno plotus, nes dumble gyvena vabzdžių lervos. O po lietaus kuojų ir karšių būriai telkiasi upelių žiotyse, prie užtvankų, ten, kur srovės iš dirvų prineša sliekų, lėliukių, vikšrų, javų grūdų, sėklų… Seniai pastebėta, kad karpinės žuvys vos ne visus metus laikosi prie malūnų užtvankų, nes prie jų į vandenį pribyra grūdų, sėlenų. Na, o jei žuvys mielai ragauja tai, kas nubyra nuo žmogaus stalo, tai jas galima tais gardėsiais prisivilioti ir netgi įpratinti lankytis tose vietose, kur gardžių kąsnelių galma nuolat aptikti. Taip gimė idėja jaukinti žuvis. Labai dažnai nuo šio savito meno priklauso žūklės sėkmė.
Būtinas elementas
Ne vieneriose sportinės žūklės varžybose dalyviai neapsieina be jaukų. Pastarųjų receptai laikomi už devynių užraktų. Beje, kiekvienas meškeriotojas tuos receptus nuolat tobulina, semdamasis specialioje literatūroje biologijos, ichtiologijos, kulinarijos, netgi medicinos žinių.
O kaip sučiupti už uodegos sėkmės formulę žvejams, kurie meškeriojimą pavertė maloniu laisvalaikiu, bet neturi nei laiko, nei galimybių visapusiškiems tyrinėjimams? Meškeriojimo industrija šiandien jiems siūlo didelį galimybių pasirinkimą. Ir specializuoti, ir universalūs jaukai gaminami pagal įvairiausias receptūras ir pritaikomi ne tik konkretiems vandens telkiniams, bet ir metų laikui bei dienos metui. Mokomieji filmai ir leidiniai pasakoja, kaip jais naudotis.Taigi koks yra tas žuvų jaukinimo menas?
Tradicijos nesensta
Šią meškeriojimo žinių sritį galima skirti į dvi dalis: tradicinę ir nekonservatyvią. Pirmosios šalininkai, ne vieną ir ne du dešimtmečius gaudantys karpines žuvis, daug laiko praleidžia virtuvėje. Jie kepa, pliko, verda, šutina, kvėpina įvairiausias košes, blynus, mišinius, kukulius… Ir mano, kad jų receptai su niekuo nepalyginami ir patys sėkmingiausi.
Pavyzdžiui, vasarą daugelis meškeriotojų neišsiverčia be šutintų kviečių. Jų paruošimo būdas yra bene pats prieinamiausias. Reikia tik turėti talpų termosą – grūdai jame užplikomi verdančiu vandeniu, o rytą telieka termosą atidaryti – ir jaukas paruoštas. Kai kas, žinoma, ir tuo nesitenkina: jei žvejojamos kuojos, grūdai gardinami anyžių, jei karpiai – vanilės, jei karšiai – ajero kvapu. Šutinti grūdai naudojami ir jaukui ir masalui. Kur kas sudėtingiau išvirti manų košę su kvapiaisiais priedais, kurios kubeliai puikiai laikytųsi ant kabliuko. Ne vieno meškeriotojo nuomone, tokia košė yra geriausias jaukas ir masalas įnoringiems karšiams.
Naujovės beldžiasi į duris
Bet tradicinius metodus ne visada galima naudoti; ypač tada, kai žūklės laikas ribotas, kai meškerioti susirengiama ekspromtu. Tad daugelis meškeriotojų atsisako kulinarijos pamokėlių, o jaukus žuvims vilioti perka. Tokių dauguma, beje, todėl jie turi teisę žinoti, ką gauna už savo pinigus.
Meškeriotojams siūlomi jaukai paprastai skirti konkrečioms žuvims – karšiams, karpiams, kuojoms, lynams, netgi unguriams ir ešeriams prisikviesti prie masalų, tačiau reikia šiokių tokių žinių, o ir praktinių įgūdžių, kad būtų galima juos sėkmingai naudoti.
Pirmoji taisyklė, kurią reikia žinoti kiekvienam, paprasta: jei ant pakuotės nupiešta, tarkim, kuoja, tai dar nereiškia, kad pridrabstę jos turinio į vandenį tuoj pat sulauksite neregėto kibimo. Gali būti atvirkščiai: geriausiu atveju susiburs smulkių žuvų, kurios jūsų lūkesčius paleis šuniui ant uodegos. Visada reikia pasidomėti, kas yra pakuotėje. Ir čia ne visada padeda pardavėjo komentaras. Todėl ne pro šalį atsiminti, kad pigiausi vadinamieji baziniai jaukai, kurie naudojami didinti specialaus jauko masei. Gerai žūklei neužteks žiupsnio jauko, o gali ir kelių kilogramų būti maža. Kadangi brangesni jaukai yra visai kitos kategorijos – tai koncentruoti mišiniai, skirti konkrečiai žuvų rūšiai jaukinti, tai jei vien tokiu mišiniu jaukinsite, galima sakyti, kad mėtsite pinigus į balą. Šiuos jaukus ne tik galima, bet ir reikia skiesti baziniais mišiniais. Tada jaukas išeis gana neblogas, nors ir tai dar negalutinis variantas. Jauką reikės pagardinti įvairiais priedais, nes specialaus ir bazinio jauko mišinys – tai tik maistinga košė. Kad žuvys ją aptiktų pakankamai greitai, reikia ją iškvėpinti aromatais.
Signalas žuvų uoslei
Tai, kas pasakyta ankstesnėje pastraipoje, nuovokiam meškeriotojui sufleruoja, kad pirkdamas spalvingą pakuotę, ant kurios nupiešta žuvis ir užrašyta „Jaukas“, perka tik pirmąją plytą, o kad iškiltų visas statinys, kurį galima bus vadinti geru jauku, teks įsigyti dar ne vieną komponentą, tarp kurių – jaukų gamintojų siūlomi įvairūs jaukų priedai. Tai gali būti kvapieji priedai, įvairios baltyminės medžiagos, maltas biskvitas, skaldyti kukurūzai, saulėgrąžų išspaudos… Visko neišvardysi. Jie naudojami sustiprinti konkrečiam jauko efektui. Pavyzdžiui, jei karpiai tvenkinyje yra pripratinti užkandžiauti kukurūzais, tai į specialų jauką būtina įdėti skaldytų kukurūzų, sveikų kukurūzų grūdų ir minkštų konservuotų kukurūzų.
Apie tai, kaip ir kada naudoti priedus, daug rašoma specialioje literatūroje. Ji padės bandyti sudėlioti savo variantą, kad tiktų tam vandens telkiniui, kuriame meškeriojate. Sužinosite, kad egzistuoja ir gyvulinės kilmės priedų, skirtų, pavyzdžiui, karpiams vilioti. Į jauką rekomenduojama įmaišyti musės lervų, labai efektyvus priedas – traiškytos perluotės, džiovintos krevetės, dafnijos, sukrešėjęs kraujas. Aukštaitijoje teko regėti, kad Tauragno meškeriotojai į jauką karšiams deda maltos ajero šaknies. Išbandęs tokį jauką, nustebau, koks jis efektyvus, bet šį būdą rekomenduojama naudoti tik rugiams žydint. Nors, žinoma, universalių receptų nėra. Nepamirškite, kad reikia ne tik žinoti ką dėti į jauką, bet ir būti atidžiam. Gerai prisimenu savo pirmąjį bandymą paruošti jauką karšiams: sausą mišinį tiesiog užpylėme jį vandeniu ir išėjo pliurza. Ją pabandžius drabstyti į vandenį, paviršiuje plaukiojo kažkokios balzganos dėmės. Žodžiu, žūklė nenusisekė, tačiau sužinojome, kad jauko mišinį reikia drėkinti palaipsniui ir laukti, kol jis išbrinks.Visus jaukus reikia ruošti labai atsakingai. Naudoti tik to vandens telkinio, kuriame meškeriojame, vandenį. Vilgyti mažomis porcijomis, nuolat stebint, kaip jaukas brinksta. Kai jis pusiau išbrinks, bet bus drėgnesnis nei reikia, galima bus pradėti maišyti į jį priedus. Beje, gyvulinės kilmės priedai arba granuliuotos frakcijos įmaišomos paskutinės.
Bandomasis rutulys
Jaukas laikomas tinkamu, jei rieškučiomis sulipdžius teniso kamuoliuko dydžio kukulį tasai, iš metro aukščio mestas atgal į jauko dubenį nesubyra. Toks kukulis nuskęsta į jaukinimo vietą, palikdamas tik skystą šleifą iš smulkių dalelių. Kukulis, pasiekęs dugną, ilgainiui labai gražiai subyra, pamažu skleisdamasis vis didesniame plote. Jei įsitikinote, kad jaukas paruoštas tinkamai, reikia sumanyti jaukinimo eigą. Atminkite, kad jaukinimo taktika yra panaši visais atvejais. Pirmoji jauko porcija – maždaug pora kilogramų kukulių. Paskui, norint išlaikyti susidomėjusią jauku žuvį, kartkartėmis įmetamas vienas ar du kukuliai, tuo atveju, jei kiba ima silpti.
Galima naudotis ir specialia laidyne, kuria į jaukinimo vietą iššaunamos nedidelės jauko porcijos. Tačiau kiek ir kada jauko berti į vandenį, tai lygtis su daugeliu nežinomųjų.
Prieš sviesdami pirmąjį jauko rutulį į vandenį, prisiminkite, kad nebūtina sušerti žuvims viską, ką atsivežėte į žūklavietę. Specialistų paruošto jauko pranašumas tas, kad juo beveik niekada neperšersi žuvies, tačiau tai galima nesunkiai padaryti drabstantis tradicinėmis košėmis. Ne visi importuoti jaukai tinka mūsų vandenims. Daugelis užsieninių jaukų skirti stipriai užterštiems Prancūzijos, Italijos, Vokietijos vandenims ir yra pernelyg „kvapnūs“. Juos reikia gerokai praskiesti lietuviškomis sėlenomis ir kurmiarausių juodžemiu. Jei nepamiršite šių nesudėtingų nuostatų, pirmajam jauko kibirui, kuris nenueitų šuniui ant uodegos, suvokimo ką ir kaip daryti jums tikrai užteks.
