Užsiminus apie tikslingą aukšlių žvejybą nemaža dalis žvejų mėgėjų turbūt tik numoja ranka. Dažnai į aukšles žiūrima tik kaip į nelaukiamą priegaudą, kuri nuolatos nuo kabliuko nurenka masalą, jam nespėjus nuskęsti. Šios žuvys dažniau vertinamos kaip puikus masalas lydekų, starkių ar ešerių žvejybai. Tačiau atsikračius išankstinių nuostatų, aušklių žvejyba gali būti itin smagus ir be galo rezultatyvus laisvalaikio praleidimo būdas.
Aukšlių Lietuvoje tikrai gausu, gyvena jos tiek upėse, tiek pratekančiuose stovinčio vandens telkiniuose. Mūsų vandenyse sutinkamos dvi aukšlių rūšys, paprastoji aukšlė ir srovinė aukšlė. Paprastoji sutinkama kiek dažniau, šios žuvies kūnas labai siauras ir pailgas, padengtas smulkiais sidabriniais žvyneliais, nugara tamsi, burna pakreipta į viršų. Dažniausiai matomos dideliuose būriuose, arti vandens paviršiaus. Srovinės aukšlės kūnelis kiek aukštesnis, šonai turi žalsvų atspalvių, kone lengviausiai nuo paprastosios aukšlės atskiriama pagal į apačią išlinkusią šoninę liniją, kurią supa dvi eilės tamsių taškelių. Srovinė aukšlė Europoje ganėtinai reta, dalyje šalių net saugoma rūšis, tačiau Lietuvoje jų populiacija ganėtinai gausi, sutinkamos sraunesnėse upėse, laikosi kiek giliau nei paprastoji aukšlė.
Dydžiu šios žuvys tikrai nepasižymi, dažniausiai sugaunami 15 centimetrų ilgio nesiekiantys laimikiai. Tačiau tai atperka jų gausa, aukšlių net ir per trumpą laiką galima pagauti ne vieną dešimtį, būtent dėl to jų žvejyba itin populiari tarp pradedančiųjų žvejų ir yra puiki norint su žvejyba supažindinti vaikus, kadangi ji nereikalauja ilgų valandų laukimo, tikintis vieno ar dviejų kibimų. Aukšlių žvejyboje kibimų visada gausu, veiksmo netrūksta, tad ji puikiausiai tinka net patiems nekantriausiems jauniesiems žvejams.
Kaip pagauti aukšlę?
Pagauti aukšlę nėra sudėtinga, tereikia suprasti jos mitybos principus ir vietas, kur dažniausiai maitintis sustoja žuvys. Labai dažnai apie savo buveines išduoda pačios žuvys, esant skaidriam vandeniui jos labai aiškiai matomos plika akimi, kadangi laikosi visai netoli paviršiaus. Atpažinti vietas padeda nuolatos nuo saulės spindulių blizgantys sidabriniai žuvų kūneliai. Aukšlės taip pat dažnai maitinasi ant vandens paviršiaus nusileidusiais vabzdžiais, todėl jų buvo vietą išduoda ir tokio maitinimosi sukeliamas pliauškėjimas vandens paviršiuje kurį seka nedideli ratilai.
Dėl to, kad laikosi giliau, srovines aukšles pamatyti gali būti sunkiau, tačiau jos taip pat aktyviai kyla į vandens paviršių maitintis, tad ir jos apie save labai aiškiai praneša pliauškėjimu vandens paviršiuje, nuo jo renkant įvairias museles, uodus, apsiuvas, ar net mažus žiogus į vandenį įkritusius nuo priekrantės pievų. Maitinasi aukšlės dažniausiai šalia srovės, vietose kur srovė atsimuša į kliūtis ar tiesiog ramesniuose srovės pakraščiuose.
Aukšlės yra oportunistės besimaitinančios tuo, ką joms atneša srovė, todėl dažniausiai ir maitinasi viršutiniuose vandens sluoksniuose, itin retai pagaunamos žvejojant plūdine meškere šalia dugno ar gaudant dugnine meškere. Jeigu ir užkimba, tai dažniausiai dėl to, kad spėja pastverti masalą jam dar nespėjus nusileisti iki dugno. Maitinasi kone viskuo, aukšlę galima pagauti beveik bet kokiu masalu, svarbu, kad šis su kabliuku tilptų į nedidelę žuvies burną. Turbūt pats populiariausias masalas aukšlėms yra viena musės lerva. Ant kabliuko mauti po kelias lervas neverta, žuvys godžiai griebią ir vieną.
Šis masalas mėgstamas ne tik dėl savo efektyvumo, bet ir gan didelio patvarumo, su ta pačia lerva galima pagauti ne vieną žuvį, tad nereikia kiekvienu metimu ar po kiekvienos žuvies keisti ant kabliuko esantį masalą. Lervą pakeisti reikėtų tada, kai liaunasi žuvies kibimai, dažniausiai tai būna tada, kai iš lervos ant kabliuko belieka kabėti tik išorinis jos sluoksnis. Pakeitus musės lervą nauja dažniausiai iš karto vėl pasipila kibimai. Kaip masalas aukšlėms taip pat puikiai tinka slieko gabaliukas, uodo truklio lerva, pagaunama ir ant batono gabaliuko ar virtos perlinės kruopos. Norint sulaukti dar didesnio žuvies aktyvumo, galima naudoti įvairiausius taikiai žuviai skirtus jaukus ir saikingai pajaukinti žvejybos vietą, taip į ją pritraukiant netoliese esančias žuvis.
Pats svarbiausias dalykas žvejojant aukšles – masalą joms pateikti arti paviršiaus, tam dažniausiai naudojamos itin lengvos, nei 1 gramo plūdrumo nesiekiančios plūdės, po jomis dalis žvejų renkasi visiškai nedėti jokio svarelio, jeigu svarelis dedamas, jis dažniausiai sveria 0,3–0,5 gramo ir daugiau yra reikalingas tam, kad padėtų lengviau užmesti masalą, nei tam, kad jį nuskandintų. Tarp plūdės ir kabliuko paliekamas nedidelis tarpas, dažniausiai 20–30 centimetrų, taip užtikrinama, kad masalas nenuskęs giliau nei aukšlių maitinimosi zona. Dažnai aukšlės masalą griebia itin greitai, vos jam įkritus į vandenį, todėl užkietėję aukšlių žvejybos entuziastai dažnai net nestebi plūdės, o žiūri į šalia jos esantį pavadėlio valą, kuriam staigiau įsitempus kertama žuvis.
Plūdė paprasčiausiai į žuvies kibimą reaguoja truputėlį vėliau, todėl kibimų realizacija stebint tik plūdę gali būti mažesnė, tačiau nesiekiant pagauti rekordinio skaičiaus aukšlių, o norint tiesiog atsipalaiduoti prie vandens, ramus plūdės stebėjimas laukiant kibimo yra vienas puikiausių būdų tai padaryti.
Šioms nedidelėms žuvims storo valo naudoti tikrai nereikia, dažniausiai naudojamas gan plonas, 0,16–0,12 milimetro storio pagrindinis valas ir kiek už pagrindinį valą plonesnis pavadėlis. Kabliuką renkamasi naudoti nedidelį, 14–18 dydžio, kad šis lengvai tilptų į nedidelę žuvies burną. Pradedant kalbėti apie meškeres, niuansų kiek daugiau. Aukšlę pagauti galima bet kokiu įrankiu, tačiau norint tikrai mėgautis šios žuvelės žvejyba reikia išsirinkti tokį įrankį, su kuriuo net smulkiausią laimikį traukti būtų smagu. Tam tikrai nereikalingos mažytėms žuvelėms gaudyti skirtos japoniškos Tanago meškerės, tačiau išsirinkus lengvutę anglies pluošto meškerėlę be ritės, kurios ilgis būtų pakankamas pasiekti aukšles, žvejyba iš karto taps nepalyginamai smagesnė. Priklausomai nuo upės dydžio bei reikalingo metimo atstumo dažniausiai renkamasi naudoti 2,5–4 metrų ilgio teleskopines meškeres.
Aukšlių žvejyba gali būti itin smagi ir žvejojant museline meškere. Tai taip pat yra puikus pasirinkimas pradedančiam museliautojui, norinčiam perprasti šios meškerės užmetimo bei žvejybos sausa musele subtilybes. Žvejojant 14–18 dydžio sausomis muselėmis, plaukiančiomis vandens paviršiuje, sulaukiama tikrai daug kibimų ir žvejyba niekuomet nebūna nuobodi. Kaip ir su plūdine meškere, norint pajusti malonumą traukiant nedideles žuveles rekomenduotina rinktis kuo lengvesnę meškerę, puikiai tam tiktų 1, 2 ar 3 klasės muselinės meškerės, tačiau atskirai aukšlėms meškerę pirks tikrai retas, tad vertėtų rinktis tiesiog lengviausią turimą muselinės meškerės variantą.
Žinoma, aukšlių žvejyba tikrai nėra puikus pasirinkimas žvejui siekiančiam susikauti su rimtu vandens gelmių varžovu, tačiau nurašyti šios žuvies kaip bevertės tikrai nereikėtų. Ne veltui šiai žuviai dėmesio vis dažniau skiria net žvejai sportininkai, net rengiamos aukšlių gaudymo varžybos. Su lengva įranga ši žvejyba labai įdomi, efektinga ir nenuobodi. Nesvarbu ar norite su žvejybos ypatumais supažindinti savo atžalas ar tiesiog praleisti laiką prie vandens, aukšlių žvejyba visuomet yra puikus pasirinkimas.