Vaivorykštinių upėtakių (lot. Oncorhynchus mykiss) žvejyba yra ganėtinai naujas fenomenas Lietuvos žvejybos padangėje. Laukinėje mūsų šalies gamtoje ši žuvis nėra sutinkama, ji taip pat laikoma invazine, todėl daugeliu atveju negali būti įleidžiama į upes ar laukinius ežerus, nes gali pakenkti natūraliai vandens telkinių ekosistemai.
Tačiau būtent ši žuvis dėl savo skonio ir maistinių vertybių jau kuris laikas yra labai plačiai auginama žuvų fermose, o dėl savo jėgos ir kovingumo yra vis labiau vertinama žvejų sportininkų ir žvejų mėgėjų.
Vaivorykštiniais upėtakiais gali būti įžuvinami privatūs tvenkiniai, Lietuvoje vis daugėja vietų, kur tokiuose telkiniuose už sutartą mokestį leidžiama žvejoti visiems norintiems, o žvejybos taisyklės skiriasi ir yra nustatomos telkinio savininko. Tokiuose telkiniuose vis dažniau vyksta žvejų varžybos, kuriuose varžosi tiek žvejybos spiningu entuziastai, kurių tarpe būtent vaivorykštinių upėtakių žvejyba tvenkiniuose vadinama „area trout“. Panašios varžybos vis labiau populiarėja ir tarp muselininkų.
Ilgas žvejybos sezonas
Vaivorykštiniai upėtakiai, kitaip nei nemaža dalis kitų Lietuvoje gaudomų žuvų, mėgsta šaltą vandenį ir patys aktyviausi būna būtent esant vėsiam orui bei žemai vandens temperatūrai. Aktyviai vaivorykštiniai upėtakiai gaudomi beveik visą rudenį, žiemą ir pavasarį.
Vasarą vandens temperatūrai gerokai pašilus jie gali būti gaudomi žvejų mėgėjų, tačiau neretai bus numatyta, kad pagautos žuvies negalima paleisti, reikia pasiimti su savimi, o už žuvies kilogramą yra taikomas iš anksto numatytas mokestis.
Taip yra todėl, kad vaivorykštinis upėtakis, kaip ir dauguma kitų lašišinių žuvų, yra jautrus šilumai, nuo kovos šiltame vandenyje ar paprasčiausio prisilietimo ranka greitai gauna termošoką ir neišgyvena. Varžybų ir treniruočių ruošiantis varžyboms metu upėtakius dažniausiai leidžiama paleisti.
Vaivorykštiniai upėtakiai gali būti gaudomi ne tik atvirame vandenyje, bet ir nuo ledo, tad šios žvejybos entuziastų nestabdo net ir tai, kai gerai paspaudęs šaltukas užtraukia tvenkinius saugiu ledu.
Šiuo metu daugelis kitų žuvų, net jeigu ir maitinasi, būna ganėtinai vangios ir negali būti pavadintos stipriomis priešininkėmis. Vaivorykštinis upėtakis atvirkščiai esant vėsiam vandeniui, ypač rudenį ir pavasarį, pajaučia patį jėgų žydėjimą ir gali suteikti tikrai įsimintinų dvikovų, dėl ko ši žvejyba ir mėgstama tiek sportininkų, tiek mėgėjų.
Žuvys taip pat dažnai būna gan didelės. Tai, žinoma, labiausiai priklauso nuo to, kokios žuvys buvo parinktos dar iš žuvų fermos ir atvežtos į tvenkinį žvejybai, tačiau jų svoris neretai gali siekti 2 kilogramus ar dar daugiau. Šaltuoju metų laiku tai viena iš didžiausių ir stipriausių žuvų, kurias galima sėkmingai gaudyti Lietuvoje.
Žuvis pavergusi sportininkų širdis
Nors vaivorykštinių upėtakių žvejyba tvenkiniuose atranda savo vietą ir tarp mėgėjų, tačiau kol kas nėra abejonių, kad daugiausia dėmesio ji sulaukia būtent iš žvejų sportininkų. Tai puikiai parodo tiek Area Trout tiek muselininkų žvejybos rinktinės, kurios 2021 metais pirmą kartą išmėgino savo jėgas pasaulio čempionatuose, o Vasaknų kaime esančiuose tvenkiniuose net vyko Europos taurės etapas.
Muselininkai šia žvejyba užsiima mažiau, jai skirtas vienas reitinginis etapas metuose, kiti vyksta upėse gaudant kitą žuvį. Bet būtent Area Trout žvejai gaudo tik vaivorykštinius upėtakius tvenkiniuose, kur tikri entuziastai praleidžia daug laiko vos ledui pasitraukus nuo vandens paviršiaus ir iki pat to, kai žiemą tvenkinius vėl aptraukia ledas.
Tokiose varžybose galioja labai griežtos taisyklės, kuriose leidžiama upėtakius gaudyti tik naudojant vienšakius kabliukus be užkarpų, kurie mažiausiai kenkia žuviai. Kiekvienas dalyvis varžybose būtinai turi turėti graibštą, žuvis negali būti imama iš graibšto, nuo kabliuko atkabinama neiškeliant žuvies iš vandens ir žuvis paleidžiama.
Šioje žvejyboje dažniausiai nei žuvies ilgis, nei svoris nėra matuojami, kiekviena žuvis tiesiog suteikia tašką žvejui, nesvarbu koks jos dydis. Visais atvejais naudojami dirbtiniai masalai, gyvulinės kilmės masalai varžybose nėra leistini. Kai kuriose Area Trout varžybose leidžiami ir ne visi dirbtiniai masalai, dalyje varžybų galima naudoti tik kietus masalus ir nėra leidžiami minkšti silikoniniai ar kitos gumos masalai.
Tokiu atveju dažniausiai naudojamos vartyklės ir žuveles imituojantys vobleriai. Kai leidžiama naudoti visus dirbtinius masalus, dažnai renkamasi naudoti įvairiaspalves gumas. Muselininkų varžybose masalų pasirinkimas nėra ribojamas, svarbiausia, kad muselės būtų surištos ant vienšakių kabliukų be užkarpų.
Naudojami įrankiai ir masalai
Nors žuvis tikrai ganėtinai stipri, jos žvejybai naudojami lengvi, liauni įrankiai, sugeriantis stiprius žuvies smūgius ir leidžiantys sėkmingai ją ištraukti net naudojant ganėtinai plonus pavadėlius. Žvejojant spiningu tai dažniausiai bus maždaug iki 5 gramų užmetimą turintys bei „ultra light“ kategorijai priklausantys kotai. Muselinės žvejybos varžybose dažniausiai sutiksime žvejus naudojančius 5 ar 6 klasės meškeres, tačiau čia, kitaip nei Area Trout, kartais nevengiama ir kiek sunkesnių įrankių.
Kalbant apie masalus, ypač žvejojant mėgėjiškai, jų pasirinkimas gali būti itin platus. Vaivorykštiniai upėtakiai minta kone viskuo, ką gali sutalpinti į burną, tačiau nevengia ir visai nedidelių masalų. Area Trout žvejyboje masalų dydis dažnai kiek vienodesnis, naudojamos vartyklės ir vobleriai iki 3-4 gramų, panašiai sveria ir ant volframinėmis galvutėmis pasunkintų kabliukų dedamos gumos su kuriomis naudojami ne itin maži kabliukai.
Muselininkų tarpe naudojamos daug įvairesnio dydžio muselės. Kone plačiausiai naudojami strymeriai vadinami „woolly bugger“, rišti ant 6 ir 8 dydžio kabliukų. Tokios muselės savo dydžiu panašios į Area Trout žvejų naudojamus masalus, tačiau neretai gaudoma ir ant gerokai mažesnių muselių, kurios gali būti rištos ir ant 16 ar dar mažesnio dydžio kabliukų. Pusę tuzino tokių muselių galima nesunkiai sutalpinti ant nykščio nago, tačiau jos kartais gali būti efektyvesnės nei didesnį kasnelį imituojantys masalai.
Area Trout masalai yra gerokai sunkesni ir skęsta greičiau nei muselės, todėl muselininkai neretai renkasi atsisakyti plaukiančių valų, kurie įprasti žvejyboms upėje ir renkasi skęstančius valus, padedančius greičiau nuskandinti musę iki norimo gylio. Tiesa, laukti kol masalas pasieks dugną tikrai nereikia, vaivorykštiniai upėtakiai gana aktyviai maitinasi viršutiniame ir viduriniame vandens sluoksnyje net tada, kai vanduo yra ganėtinai šaltas.
Įdomu tai, kad šie upėtakiai į tvenkinius dažniausiai būna paleidžiami prieš pat varžybas, tik varžybų sezonui. Iki tol žuvų fermose jie maitinti tik tam skirtu pašaru ir niekuo kitu neminta, tačiau paleisti į tvenkinius viliojasi masalais, kurie imituoja laukinių upėtakių maisto šaltinius – įvairias žuveles ar vandens vabzdžius.
Nors vaivorykštinių upėtakių žvejyba Lietuvoje neturi gilių tradicijų ar ilgos istorijos, tačiau greitai populiarėja ir jau yra tapusi mėgiama labiau, nei kai kurie kiti, tradiciniai žvejybos būdai. Žinant šios žveybos populiarumą visame pasaulyje nekyla klausimų, kad mūsų šalyje daugejant telkinių kur galima pasimėgauti vaivorykštinių upėtakių žvejyba, jos populiarumas kils dar ilgai.
