Kaip ir kiekvieną žiemą, o ypač antroje jos pusėje, vis daugiau žvejų dėmesio sulaukia įvairiausia taiki žuvis. Kuojos, nedideli karšiai ir šapaliukai, net aukšlės dabar vertinami gerokai labiau, nei šiltuoju metų laiku. Kodėl? Atsakymas paprastas – žiemą paprasčiausiai aktyviai maitinasi gerokai mažesnis žuvų asortimentas, tad žvejai renkasi gaudyti tai, ką galima sėkmingai pagauti net ir spaudžiant šaltukui.
Vasario 1 dieną įsigalioja lydekų žvejybos draudimas, tokios žvejų labai mėgiamos žuvys kaip karpis, lynas ar karosas žiemos metu praktiškai nesimaitina, tad tikslingai jų gaudyti daugelis žvejų nemato prasmės. Lašišų, šlakių ir upėtakių žvejyba, nors ir nuolatos populiarėjanti, vis dar nėra plačiai paplitusi, o norint pagauti šias žuvis dažnai reikia nuvažiuoti gan tolimus atstumus, kadangi jie randami tikrai ne kiekvienoje upėje.
Tad daugeliui žvejų lieka du pasirinkimai – ešeriai arba taiki žuvis. Ypač dabar, antroje žiemos pusėje, įvairiausia taiki žuvis tampa gerokai aktyvesnė, kai tuo tarpu ešeriai ir kita plėšri žuvis dažnai geriausiai sugaunama pasirodžius pirmajam ledui. Todėl būtent šiuo metu ir renkamasi gaudyti būtent taikią žuvį. Tokių žuvų yra kone kiekviename vandens telkinyje, kuriame yra nors kažkokios gyvybės, todėl žvejams tai itin patogu, nereikia nukeliauti didelių atstumų, norint pasimėgauti žvejyba. Taiki žuvis aptinkama kone kiekviename tvenkinyje, karjere, kūdroje, ežere ar upėje, atvažiavus į žvejybos vietą teliks ją surasti.
Tiesa, reikia paminėti, kad kai kalba pasisuka apie šapalus ar karšius žiemą, tai labai retai kalbama apie didžiąsias žuvis kuriomis galima mėgautis vasarą. Vieno kilogramo svorį siekiantis karšis žiemą yra tikras trofėjus, didžioji dauguma žuvų būna gerokai mažesnės, tuo tarpu šapaliukai neretai būna vos sprindžio ilgio, didieji šapalai žiemą pagaunami itin retai ir dažniausiai netyčia, gaudant kitas plėšrias žuvis. Bet kokiu atveju, gaudant liaunais įrankiais ir labai plonais valais, net mažiausia žuvis tikram žvejui suteikia begales gerų emocijų, dėl kurių entuziastų apstu tiek ant ledo, tiek atvirame vandenyje, kai ledo nelieka ar jis tampa nesaugus.
Žvejyba avižėle
Kai kalba pasisuka apie žvejybą ant ledo, žūklė avižėle be abejonės yra vienas iš populiariausių būdų gaudyti taikią žuvį. Jis itin mėgstamas dėl savo paprastumo ir universalumo, kadangi su juo galima pagauti kone bet kokią žuvį, tad gaudant kuojas pagausite ir ešerių, šapaliukų ar kitos žuvies. Brangios įrangos tokiai žvejybai tikrai nereikia, dažniausiai naudojamos pačios paprasčiausios meškerėlės, žvejų vadinamos „balalaikomis“, su kuriomis naudojamas plonas valas, prie kurio pririšta volframinė arba švininė avižėlė.
Gaudant tradiciniu žvejybos avižėle būdu dažniausiai pačios avižėlės pagrindinė paskirtis yra nuleisti masalą arčiau dugno, išvaizda dažnai niekuo per daug neišsiskiria, būna auksinės ar sidabrinės spalvos ir lašo formos, kartais pagražinta kokiu nors ryškiu akcentu. Ant tokių avižėlių maunamas masalas, dažniausiai tai būna uodo truklio lervos.
Eketėn taip pat metamas jaukas, padedantis pritraukti žuvį. Į jauką primaišoma tų pačių uodo truklio lervų, kuriomis vėliau žvejojama. Toks žvejybos būdas nėra pats aktyviausias, nors dalis žvejų ir skiria nemažai laiko žuvies paieškoms, kiti tiki savo naudojamu jauku ir išsigręžę kelias eketes bei susiruošę vieną ar dvi meškerėles žvejoja gan sėsliai. Be abejo, turint noro ir energijos galima ekečių prisigręžti daug ir ieškoti aktyvios žuvies, kuri greičiau sureaguos į siūlomus masalus.
Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja ir žvejyba bemasaline avižėle. Kaip galima atspėti iš pavadinimo, žvejyboje bemasaline avižėle nėra naudojamas joks masalas. Kadangi nėra naudojamas masalas, nėra naudojamas ir jaukas. Tokia žvejyba žavi savo paprastumu, kadangi nereikia prisiruošti gyvųjų masalų, jaukų, juos maišyti ir laukti žuvies. Tiesa, gaudant tokiu būdu ir labai sunku prisikviesti žuvį, todėl paprastai judama labai daug, gręžiama daug ekečių ir ieškoma tik tikrai aktyvios žuvies, noriai griebiančios avižėlę.
Avižėlės čia būna įvairesnių formų ir spalvinimų, jomis bandoma imituoti skirtingus vandens pasaulio gyventojus, įvairių vabzdžių lervas, šoniplaukas ar net mažas žuveles. Be skirtumo su masalais ir jauku, visa kita labai panašu į tradicinę avižėlę. Sunkaus metalo aviža rišama tiesiai prie plono valo, žvejojama ta pačia lengva meškerėle su gan jautriu sargeliu. Tiesa, kai žvejojama su uodu truklio lervomis ar kitu masalu, galima tikėtis kibimo net palikus avižėlę visiškai be judesio, tuo tarpu norint efektyviai gaudyti bemasaline avižėle, ją reikia nuolat judinti ir įvairiai šokdinti, tik taip sulaukiama norimų rezultatų.
Poledinė žvejyba su plūde
Taikios žuvies gaudymui vis populiarėja įvairios plūdės, naudojamos su masalais, kurie nuleidžiami į norimą gylį, o plūdė akylai stebima laukiant kibimo. Masalas skandinamas dažniausiai jau nebe su avižėle, o su švino šaratėliais ant valo, tuo tarpu masalas kabinamas ant pačio paprasčiausio, dažniausiai ganėtinai mažo, kabliuko. Čia masalai naudojami įvairūs, galima naudoti ir tą pačią uodo truklio lervą, tačiau taikantis tik į taikią žuvį nevengiama ir naudoti tešlą.
Čia labai svarbu naudoti labai jautrias ir lengvas plūdeles, dažnai renkamasi naudoti tokį svarelį, kuris guldamas ant dugno kelis centimetrus priskandintų plūdę. Tai dažniausiai bus plūdės iki 1 gramo ir kiek už 1 gramą sunkesnis svarelis, taip itin aiškiai matosi kiekvienas plūdės judesys. Tai puikus variantas mėgstantiems sėslesnę žūklę, kadangi galima pasiruošti kelias meškerėles, pasijaukinti žvejybos vietą ir ramiai laukti stebint plūdėles.
Atvirame vandenyje
Ne kiekvienais metais esame lepinami stipraus ledo visą žiemą, o būna metų, kai vandens telkiniai iš viso neužšąla pakankamai, kad būtų galima saugiai mėgautis poledinės žvejybos malonumais. Tai tikrai nereiškia, kad su meškere prie vandens veikti nėra ką. Lygiai tas pačias žuvis, kurios gaudomos nuo ledo, galima sėkmingai gaudyti ir atviram vandeniui įprastais metodais.
Tiek upėse, tiek stovinčiame vandenyje gaudoma plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis. Žvejybos idėja labai panaši į žvejybą ant ledo. Naudojamas ganėtinai natūralus, ne itin stiprų kvapą turintis jaukas, ant kabliuko maunama uodo truklio lervos, musės lervos ar tešla.
Su plūde lengviau gaudyti įvairiuose vandens sluoksniuose, kas neretai yra pravertu, nes taiki žuvis net ir žiemą ne visada maitinasi prie dugno, o tinkamai pateikus jauką, žuvį galima prisikalbinti ir sąlyginai netoli vandens paviršiaus. Tuo tarpu dugnine meškere dažniausiai gaudoma visai netoli dugno, nuo svorio paliekant tik pavadėlį, kuris arba atsigula ant dugno, arba, esant srovei, lengvai plevėsuoja vos virš jo.
Taigi nesvarbu, kokie orai mus pasitinka už lango, nesvarbu, ar vandens telkiniai pasidengę storu ledu, ar ištirpus ledui vėjelis lengvai šiaušia atviro vandens paviršių. Žvejui visuomet yra galimybė žvejoti ir džiaugtis laimikiais, net jeigu tikrų didžiųjų žuvų gali tekti palaukti iki šiltojo sezono.
