Kaip ir kiekvienais metais, atėjus gruodžio mėnesiui, tūkstančiams Lietuvos žvejų galvas sukti pradeda mažytė žuvytė, kvepianti šviežiais agurkais. Būtent stinta į Lietuvos pajūrį žiemomis pritraukia begales žvejų, jie nusėda ištisus kilometrus Kuršių marių pakrantės. Būtent šių vos keliasdešimt gramų sveriančių žuvų žvejyba Lietuvoje turi kone pačias giliausias tradicijas, o jos populiarumas ne tik neblėsta, bet ir auga kiekvienais metais.
Tačiau stintą pagauti nėra taip lengva, kaip atrodo, kai stebime dešimtmečius patirties turinčius žvejus. Šiai žvejybai reikia daug žinių, kantrybės ir pasiruošimo. Nė nekalbant apie tai, kad norint sėkmingai žvejoti stintas neretai teks praleisti ištisas naktis lauke, kai pirštus stingdo žiemiška temperatūra.
Kas yra stinta?
Iki šiol stintų žvejyboje sėkmės nebandžiusiems žvejams gali kilti klausimas – kas gi yra ta stinta ir kodėl ji tokia populiari? Tai nedidelė, savo išvaizda per daug niekuo neišsiskirianti žuvelė, labiausiai vertinama dėl savo skonio. Šviežia keptuvėje iškepta stinta yra tikrų tikriausias delikatesas pajūrio gyventojams ir lankytojams. Tiesa, vienos stintos pasisotinti tikrai neužteks. Jų kūnas pailgas, plonas, o ilgis dažniausiai tesiekia apie 15 centimetrų, nors kartais pasitaiko ir kone 30 centimetrų siekiančių egzempliorių. Vidutinė stinta sveria apie 30 gramų, tad jei norite pagauti kilogramą žuvų, nusiteikite, kad tokiam svoriui pasiekti jų reikės bent 20, o dažniausiai ir daugiau.
Ir tokios keliasdešimt gramų sveriančios stintos – tai pačios didžiausios Baltijos jūroje gyvenančios žuvys, kurios tik neršti išplaukia iš jūros, plaukia pro Kuršių marias, į Nemuno žemupį ir kitas pajūrio upes. Stintos Lietuvoje gyvena ir didžiuosiuose giliuose ežeruose, tokiuose kaip Dusia, Lūšiai ar Drūkšiai, tačiau čia gyvenančios stintos, vadinamos stintelėmis, daugeliu atvejų nesiekia 10 cm ilgio ir nesveria nė 10 gramų. Dėl to jos ir mažiau populiarios tarp žvejų, visi norintys pagauti stintą lekia ieškoti didžiosios, plaukiančios iš jūros.
Kokios įrangos reikės?
Kitaip nei daugelio kitų žuvų žvejybai, norint pagauti stintą nereikia prabangių meškerių ar ričių. Gaudant nuo kranto šiai žvejybai tiks dauguma dugninių meškerių, su kuriomis galima užmesti kiek didesnį svorį. Ričių taip pat nereikia nei galingų, nei talpių, kadangi metimai dažniausiai neviršija 30 metrų, o žuvis smulki ir nesukelianti daug pasipriešinimo. Tiesa, būtų pravartu, kad meškerė būtų pakankamai ilga, bent 3 metrų ilgio, kadangi stintų žvejybai naudojamos sistemėlės ganėtinai ilgos ir jas užmesti su trumpa meškere nepatogu. Jeigu žvejosite naktį, rekomenduojama su savimi turėti šviesos šaltinį, padėsiantį geriau matyti subtilių stintos kibimų judinamą meškerės galiuką.
Stintų žvejybai įstatymai leidžia naudoti ne daugiau nei 12 kabliukų, nesvarbu, kiek meškerių naudojate. Todėl dažnai žvejai renkasi dvi meškeres ir ant kiekvienos rišasi sistemėlę su 6 avižėlėmis. Taip efektyviai galima žvejoti užmetant skirtingus atstumus, skirtingose vietose. Tiesa, atplaukus būriui stintų neretai nelieka laiko tvarkytis su dviem meškerėmis, viena dažniausiai lieka ilsėtis ant kranto, kol su kita stintos traukiamos viena po kitos. Stintų būriui praplaukus vėl imamasi antros meškerės, ieškant kito būrio ar pavienių žuvų.
Avižėlės
Dėl naudojamų avižėlių kiekvienas žvejys turi tvirtą savo nuomonę, tačiau pasižvalgę po žvejų arsenalą rasite vieną sutapimą. Atėjus tamsiam paros metui kone kiekvienas žvejys naudoja ryškias, fosforo milteliais dengtas avižėles, jas apšviečia su specialiais UV prožektoriais. Fosforas sugeria UV šviesą ir pradeda ryškiai šviesti, taip patraukdamas žuvies dėmesį. Žvejojant šviesiu paros metu taip pat naudojamos fosforinės avižėlės, tačiau jų spiginti UV šviesa nereikia, taip pat plačiai naudojamos ir paprasčiausios blizgios, veidrodinės avižėlės, įvairių spalvų avižėlės be fosforo. Tad dieną pasirinkimas daug įvairesnis nei žvejojant naktį.
Sistemėlės dažniausiai rišamos ant maždaug 0,25 mm storio fluorokarboninio valo, tarp avižėlių paliekant 20–25 centimetrų tarpus. Pačios avižėlės turėtų plevėsuoti pririštos prie 3–5 centimetrų pavadėlio, jungiamo prie pagrindinio valo. Trumpesni pavadėliai nesuteikia laisvės avižėlės darbui vandenyje, o ilgesni pradeda pintis aplink valą. Sistemėlės apačioje rišamas svarelis, jo svoris labai priklauso nuo srovės. Kai kur sistemėlę vietoje sėkmingai išlaiko 30 gramų svoris, kitur reikia 60 gramų ar dar sunkesnių svarelių. Neretai naudojami aptakių formų svareliai, jie mažiau kliūva už ant dugno esančių akmenų ar kitų kliūčių, todėl rečiau nutraukiamos sistemos. Taip pat dažnai renkamasi rišant svarelį prie sistemėlės naudoti plonesnį valą nei tas, kuris naudojamas sistemai rišti. Tokiu atveju kur nors užstrigus svareliui būtų nutraukiamas tik jis, o ne visa sistema.
Masalas
Vien ryškių ir akį traukiančių avižėlių nepakaks norint sėkmingai gaudyti stintas. Ant šių avižėlių taip pat yra dedami ir įvairiausi masalai, savo kvapu ir skoniu viliojantys žuvį. Kone dažniausiai ant kabliukų žvejai deda į nedidelius kubelius supjaustytų karpio gabaliukų. Tai maždaug 3–5 milimetrų ilgio, pločio ir aukščio kubeliai, jie turi būti ne per dideli, kad smulkios žuvys galėtų nesunkiai juos apžioti, o ant mažo avižėlės kabliuko uždėtas masalas leistų kabliukui sėkmingai įsmigti.
Nors karpis naudojamas kone dažniausiai, sėkmingai stintas galima gaudyti ir su kitų žuvų gabalėliais. Puikiai kimba naudojant strimelės, kuojos, karoso ar net tos pačios stintos gabaliukus. Pastaraisiais metais pamėgta žuvies gabaliukus papildyti įvairiausiais kvapais. Kone dažniausiai tai būna sutraiškytas ir smulkiai supjaustytas česnakas, indelyje jis sumaišomas su žuvies gabaliukais. Šie įgeria česnako kvapą ir skonį, o jis, pasirodo, yra itin patrauklus stintoms.
Kur ieškoti stintos?
Turbūt nėra tokios vietos Lietuvoje, kurios pavadinimas su stintų žvejyba būtų siejamas daugiau nei Smiltynė. Ir tai tikrai ne paslaptis, būtent Smiltynė yra Lietuvos stintų sostinė, ta vieta, kurioje sutiksime daugiausia žvejų, nekantriai laukiančių, kol suvirpės jų meškerės galiukas. Nuo pat gruodžio kone iki kovo mėnesio nesuklysite, jeigu nuspręsite stintų keliauti į Smiltynę ir čia susiradę laisvesnę vietelę įsisprausite tarp žvejų. Logika paprasta ir pasiteisinusi – stintoms, norinčioms neršti patekti į upes, reikia perplaukti Kuršių marias, o ši kelionė prasideda nuo Smiltynės. Esant šiltesniam orui, žvejai žvejoja nuo priekrantės, o, paspaudus stipriam šaltukui ir esant saugiam ledui, Kuršių mariose stintos gaudomos nuo ledo. Tačiau tai tikrai ne vienintelė vieta, kur galima pagauti stintų.
Dar prieš pradėdamos savo migraciją į upes stintos jūroje dažnai laikosi arčiau kranto. Kone kiekvienais metais dar spalio mėnesį Palangoje pirmą kartą pajuntamas stintų kvapas, čia galima sėkmingai pameškerioti tiesiai nuo Palangos tilto. Baigdamos savo nerštinę migraciją stintos atsiduria upėse, neretai stintų galima sugauti Nemuno žemupyje ar Minijoje. Tiesa, žvejų laimikiai čia dažnai kuklesni, tačiau norintiems paskutinio delikateso kąsnio tai puiki galimybė pagauti stintą tada, kai iš Kuršių marių ši jau išplaukusi.
Įminti stintos mįslę reikės kantrybės, tačiau jei laikysitės išdėstytų patarimų ir pradėsite kaupti savo patirtį, jau greitai galėsite mėgautis savo jėgomis pagautu, pačiu šviežiausiu lietuvišku delikatesu.