Nors pats žiobrių (lot. vimba vimba) žvejybos įkarštis laukia tik kitą mėnesį, tačiau šiemet, kaip ir kiekvienais metais, vos pasitraukus ledams ir šiek tiek pradėjus kaitinti saulutei, žvejai pradeda ruoštis žiobrių žvejybai. Jau sklinda kalbos, kad Latvijos ir Lietuvos pasienyje, iš kaimynų pusės, jau pagaunamas vienas kitas žiobris, tad ir prie mūsų upių pradėjo rikiuotis pirmieji žvejai, norintys kuo ankščiau pradėti šios žuvies žvejybos sezoną.
Žiobris yra migruojanti žuvis, į upes nerštui atkeliaujanti iš Baltijos jūros. Kaip būdinga daugeliui iš jūros į upes atplaukiančių žuvų, jis yra itin kovingas ir stiprus, savo jėga nustebinantis daugelį pirmą kartą žiobrius gaudančių žvejų. Nors yra ganėtinai nedidelis, dažniausiai žiobris pagaunamas 25–35 centimetrų ilgio ir iki 1 kilogramo svorio, tačiau priešinasi ne silpniau nei kai kurios dvigubai didesnės žuvys.
Nenuostabu, kad tiek dėl savo jėgos, tiek dėl skonio vertinamos žuvys prie upių pakrančių pritraukia minias žvejų. Taigi norint visiškoje ramybėje pasimėgauti supančia gamta gali reikėti nemažai pasivaikščioti ir ieškoti sunkiau automobiliais pasiekiamų vietų. Žinoma, sėkmingai gaudyti galima ir kitų žvejų apsuptyje.
Kadaise žiobriai migruodavo iki pat Nemuno aukštupio, tačiau nuo Kauno HE pastatymo jo pasiekti negali, todėl neršia Nemuno žemupyje, Neryje, Dubysoje, Nevėžyje, Minijoje, Jūroje, Šventojoje ir šių upių intakuose. Kadangi migruoja iš Baltijos jūros, pirmiausia pasirodo Žemaitijos upėse, kur žiobrių žvejybos sezonas ir pradedamas. Tokias upes kaip Dubysa ar Nevėžis gali pasiekti ir keliomis savaitėmis vėliau. Masinis žiobrių kilimas upėmis prasideda vandeniui gerokai pašilus ir jam pasiekus dviženklę temperatūrą, tačiau pavienės žuvys į nerštavietes kilti gali jau dabar. Negana to, dalis žiobrių po savo neršto negrįžta į jūrą ir pasilieka upėse, tokie žiobriai pagaunami net ir nuo ledo, tad be abejonės gali būti pagaunami ir dabar.
Žiobrį kone lengviausia atpažinti pagal jo buką nosį, be kurios ši žuvis niekuo per daug neišsiskiria, yra vidutinio aukščio, plokščia, vyrauja sidabrinė spalva su rausvais ar oranžiniais krūtininiais ir analiniais pelekais, kiti pelekai pilkšvi, tamsūs. Mėgsta gilesnes upių vietas, tačiau neretai kimba ne pačioje gelmėje, o išėjime iš duobės. Renkasi žvyru padengtą, žolėmis gausiai neapaugusį dugną, dažnai sutinkami netoli akmenuotų vietų su greitesne srove. Gaudomi arba dugnine arba plūdine meškere, nors vis dažnėja entuziastų bandančių pagauti juos museline meškere ar spiningu naudojant mikromasalus.
Jaukas ir masalas
Kaip ir kone kiekvienoje žvejyboje su plūdine ar dugnine meškere, jaukas ir masalas yra labai svarbios žvejybos dalys. Daugeliui taikių žuvų renkamasi naudoti ganėtinai saldų jauką, su kukurūzo, karamelės, šokolado, melasos ar kitais poskoniais bei kvapais. Šioje kategorijoje žiobris yra išimtis, mėgsta daug aštresnius bei mūsų nosiai galbūt mažiau malonius kvapus. Pastaraisiais metais kone populiariausi jaukai pagaminti iš žuvies miltų ir į miltus sutrintų vežiagyvių kiautų. Dėl savo sudėties toks jaukas, be abejo, turi ir palyginti stiprų žuvies kvapą. Taip pat naudojami jaukai su sūrio ar česnako kvapais.
Taip pat pastebėta, kad žiobrį labiausiai traukia raudonos spalvos jaukas, todėl ši spalva dominuoja tarp būtent šiai žuviai vilioti skirtų produktų. Į jauką taip pat ganėtinai gausiai maišoma ir gyvūlinės kilmės masalų, dažniausiai naudojamos vakuumuotos musės lervos, tačiau gali būti naudojamos ir uodo truklio lervos.
Masalui dažniausiai naudojamos dar gyvos, ne vakuumuotos, musės lervos, tradicinės baltos arba rožinės spalvos. Taip pat gan plačiai naudojamos uodo truklio lervos, nevengiama ir sliekų. Neretai ant to pačio kabliuko maunami ir skirtingi masalai, pavyzdžiui musės lerva su slieku. Žuvies pasirenkamas masalas gali keistis diena iš dienos, net žvejojant tame pačiame upės ruože ir iš pažiūros tokiomis pačiomis upės sąlygomis, tad su savimi visuomet verta turėti skirtingų variantų ir išmėginti viską, bandant atrasti tai, kas būtent tą dieną žuvį vilioja geriausiai.
Įrankiai
Įrankių pasirinkimas dažniausiai priklausys nuo upės, kurioje žvejojate. Gaudant didžiosiose upėse, tokiose kaip Nemunas ar Neris, kone visada renkamasi naudoti galingesnes dugnines meškeres. Plūdinėmis meškerėmis čia žvejoti nėra nei labai patogu, nei labai efektyvu, kadangi užmesti gali reikėti ganėtinai toli. Siekiant šeryklėlę išlaikyti srovėje, kuri šiose upėse gali būti ganėtinai greita, reikia rinktis pakankamai sunkią šeryklėlę, jos svoris priklausys nuo žvejojamo ruožo, svarbu, kad ji išsilaikytų ant dugno ir nebūtų ridenama srovės. Atitinkamai, naudojamas kotas turi būti tinkamas sunkioms šeryklėlėms mėtyti, užmetimas neturėtų būti mažesnis nei 80 gramų, gali būti ir dar didesnis.
Žvejojant mažesnėse upėse lygiai taip pat sėkmingai galima gaudyti dugnine meškere, tačiau čia retai kada reikia itin sunkių šeryklų, todėl galima rinktis liaunesnius meškerių modelius, su kuriais žvejoti ir traukti žuvį dažniausiai bus dar smagiau. Daugeliu atveju užteks 30–40 gramų sveriančių šeryklėlių.
Mažesnėse upėse labai sėkmingai gaudoma ir plūdinėmis meškerėmis, naudojamos srovinės plūdės, dažniausiai sveriančios nuo 4 iki 10 gramų. Lengvesnės plūdės itin jautriai reaguoja į kibimus, tačiau prie didesnio vėjo jas sunkiau užmesti, taip pat nėra taip gerai matomos, kai vėjas šiaušia vandens paviršių, todėl esant mažiau palankioms oro sąlygoms dažnai renkamasi naudoti sunkesnę plūdę.
Su plūdine meškere dažniausiai naudojamas monofilamentinis pagrindinis valas kurio storis 0.18–0.25mm, nors vis dažniau renkamasi naudoti ir pintus valus, kurie suteikia daugiau jautrumo. Žvejojant su plūdine meškere pravartu, kad pagrindinis valas būtų plaukiantis. Be abejo, jis turi būti ir storesnis bei stipresnis nei naudojamas pavadėlis, pavadėliai dažniausiai naudojami 0.12–0.16mm storio.
Labai panaši situacija ir žvejojant dugnine meškere, naudojami tiek monofilamentiniai, tiek pinti pagrindiniai valai. Vienas iš didžiausių skirtumų yra tas, kad su dugnine pravartu naudoti ne plaukiančius, bet skęstančius valus, kartais jie būna ir maskuojančių spalvų, kad būtų mažiau pastebimi žuvies. Prie valo rišama reikiamo svorio šeryklėlė, virš jos 40–60 centimetrų ilgio pavadėlis, prie kurio rišamas kabliukas ar avižėlė.
Renkantis kabliuką taip pat verta eksperimentuoti. Kartais ant kabliukų maunamas ne tik masalas, bet tvirtinamas ir fosforinis karoliukas, kuris sugeria saulės šviesą ir šviečia po vandeniu. Taip pat neretai naudojamos tiek fosforinės, tiek paprastos avižėlės. Žuviai esant itin atsargiai, ypač prie labai skaidraus vandens, geriau už bet kokias ryškias avižėles ar fosforinius karoliukus gali dirbti pats paprasčiausias kabliukas be jokių papuošimų.
Įrangą ruoštis laikas jau dabar, kadangi bet kurią dieną socialiniuose tinkluose gali pasipilti žvejų nuotraukos su pirmaisiais žiobriais, o jas pamačius bet kuriam žvejui sunku atsilaikyti prieš pagundą patikrinti mėgiamas upes ieškant šios žuvies. Kibimui prasidėjus, žiobrius žvejosime iki pat gegužės vidurio, kai įsigalios draudimas jų žvejybai. Tuomet paliksime žuvis ramiam nerštui ir lauksime kitų metų, vėl tikėdamiesi sulaukti progos susikauti su šia žuvimi.
